– Žilvinai, prieš kelerius metus pardavėte ne vieną turėtą transporto priemonę, tarp jų buvo 45 metų „Lincoln Continental“ ir kiti įdomūs egzemplioriai. Kas jūsų garaže šiuo metu?
– Dabar turiu du automobilius: „Jaguar“, skirtą važinėti tvarkingais Lietuvos keliais, ir „Hummer“, kuris įveikia kokius tik nori kelius.
Pastarasis visureigis ypač pravertė, kai į Lietuvą atkeliavo pūgos ir užpustė kelius. Pirmą kartą supratau, kad ne be reikalo moku už šio automobilio draudimą, nes esant tokiai žiemai, kokios pas mus nebuvo jau bemaž dešimtmetį, „Hummer“ man labai padeda. Taigi galima sakyti, kad vienas automobilis skirtas vasarai, o kitas – žiemai.
– Kadaise turėjote ir klasikinių automobilių. Kas jus žavi labiau – retro automobiliai ar dabartiniai, kuriuose įdiegta daugybė technologinių sprendimų?
– Noriu būti išskirtinis važiuodamas automobiliu. „Hummer“ įmontuotas stiprintuvas, kolonėlės, šviesos diodai... Šis mano automobilis – važinėjanti diskoteka. O „Jaguar“, kaip įvardijo vaikai, yra „pats tas seneliui“.
Apskritai esu mašinistas, galiu 10 valandų važiuoti, man labai patinka keliauti automobiliu.
– Ar daug jau esate pakeitęs mašinų?
– Kaip šieno – mane mašina domina kaip sezonas, ji turi būti graži. Ko tik aš neišbandžiau... Esu hiperaktyvus žmogus ir noriu viską išmėginti!
Kalbant apie mano mašinų arsenalą, pakeičiau bent 30–40 automobilių. Pusę metų aštuntukas žigulys, pusę metų devintukas žigulys, pusę metų „Chrysler“... Kai gyvenau Dubajuje, važinėjau lenktyniniu dvejų durų juodu „Chevrolet Camaro“. Su pastaruoju išdeginau turbūt visus asfaltus.
Man mašina niekada nebuvo turtas, o priemonė mėgautis gyvenimu.
– Jūsų žmona Irena nepriekaištauja, kad pinigai leidžiami automobiliams?
– Ji nespėja priekaištauti, nes iš pradžių pamato automobilį, o tik vėliau laido priekaištus.
Irena pati visą gyvenimą vairavo amerikietiškus automobilius. Jubiliejaus proga nupirkau hibridinį „Toyota CH-R“, kurio ji norėjo, kad būtų galima pigiau važinėti. Turbūt ji yra laiminga.
– Dabar vyksta masinė transporto priemonių elektrifikacija. Ar jums pačiam patinka elektromobiliai, hibridiniai automobiliai?
– Kai gyvenau Amerikoje, keturias paras esu keliavęs „Tesla“ – labai patiko. Vis dėlto šiandien džiaugiuosi tuo, ką turiu.
Mano sūnus vairuoja elektromobilį. Matau, kaip jis kasdien su juo vargsta įkraudamas. Kai mes gyvensime kaip amerikiečiai, kurie bet kur sustoję gali įsikrauti elektromobilį per 10 minučių, aš pats tokį pirksiu.
Man nerūpi vilionės įsigyti elektromobilį, kad neva jį galėsiu pastatyti Senamiestyje kur tik noriu. Aš į Senamiestį einu pasivaikščioti su šunimi, o automobiliu ten nevažiuoju.
– Kokio automobilio niekada nepirktumėte?
– Niekada nesidairiau į prancūziškus. Aš nesu tokio turėjęs, nes nuo jaunystės girdėjau, kad tai greitai „suvalgomi“ automobiliai.
– Kokie buvo jūsų pirmieji vairuoti automobiliai?
– Geriau neklauskit... Kaip ir dažnas tėvas, manasis mokė mane vairuoti sodų ir miškų keliukais. Kai buvau 12 metų, tėvas aiškino, kaip reikia važiuoti ir ką spausti. Aš įsivaizdavau, kad jau ir išmokau vairuoti.
Bėgo metai, ir kai jau dirbau viešbutyje „Lietuva“, nusprendžiau turėti savo automobilį. Ironiška, kad jį įsigijau tuomet, kai į Gariūnų turgų važiavau pirkti pomidorų.
Tada nieko nenusimaniau apie automobilius, bet apžiūrinėdamas penktuką nusprendžiau po juo palįsti apsimesdamas, kad kažką suprantu. Landžiojau ten, kur tikrai nežiūri žmonės, nusimanantys apie transporto priemones. Jis tuomet kainavo gal 40 tūkst. rublių, o aš su savimi turėjau 50 tūkst. Galiausiai nusprendžiau pirkti.
Pardavėjas man siūlė automobilį išbandyti, pavairuoti, bet aš atsisakiau, nes nežinojau, kaip man reikės grįžti. Kadangi mašiną reikėjo įregistruoti, patraukėme į Panevėžį. Po to sėdau prie vairo ir supratau, kad žinau tik tiek, kiek kadaise išmokė tėvas, o reikėjo parkeliauti į Vilnių...
Niekada nemaniau, kad taip sunku vairuoti automobilį! Svarsčiau: koks kvailys sugalvojo tas pavaras ir sankabas? Buvau taip pamiršęs vairavimą, kad priešinga koja, nei turėčiau, spaudžiau sankabą.
Tokia buvo pirma mano kelionė nuosavu automobiliu, bet vėliau važinėjau naktimis, kad išmokčiau tinkamai spausti sankabą ir vairuoti. Paskui lankiau pamokas pas vairavimo instruktorių.
Dar vėliau, kai jau mokėjau vairuoti, vienas pirmųjų Lietuvoje įsigijau užsieninį automobilį – „Opel Commodore“. Tuomet jis man atrodė kaip limuzinas.
– Mokėtumėte pataisyti sugedusį automobilį?
– Kiekvienas turi užsiimti savo darbu: aš nekišu nosies į variklius, jų netaisau. Galiu įpilti langų plovimo skysčio. Man patinka benzino kvapas, todėl dar mielai įsipilu į automobilį degalų. Bet jei mašina sugenda, atiduodu tvarkyti specialistams. Vairuodamas negaliu pakęsti jokių pašalinių garsų.
Esu pedantas ir kruopščiai prižiūriu mašiną, kad ji būtų švari. Jei mano vairuojamas automobilis nešvarus, jaučiuosi prastai. Tuomet ir mano diena būna purvina. Tiesiog mėgstu, kad viskas būtų švaru.
Mūsų įmonė turi kelis automobilius, ir visi darbuotojai manęs nekenčia, nes žino, kad negali grįžti nešvaria mašina. Esu pripirkęs švaros priemonių ir visada turiu matyti tvarkingą automobilį. Man tuomet būna gera diena, sekasi. Švarus automobilis – pagarba savo gyvenimo dienai.
– Ar turite baudų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus?
– Praėjusią savaitę kaip tik buvau policijoje. Nesu piktybinis pažeidėjas, bet kartais važiuoju greitai. Dėl greičio viršijimo esu sulaukęs daugiau kaip 20 baudų per porą mėnesių.
Bet noriu pasakyti, kad man taip nutinka tikrai netyčia. Tiesiog, jei būna gera nuotaika, skamba gera muzika arba kalbu telefonu su laisvų rankų įranga, nejaučiu greičio pedalo. Esu emocingas žmogus ir galiu ramiai vairuoti tik tada, kai man niekas neskambina.
– Kaip įvertintumėte lietuvių vairavimo kultūrą?
– Kai važinėjau Dubajuje, erzindavo, kai visi pypsėdavo. Kai į Lietuvą grįžti iš, pavyzdžiui, Austrijos ar Vokietijos, nervina, kai kiti vairuotojai neįleidžia persirikiuoti į kitą eismo juostą. Erzina žmonių nesupratingumas. Iš 10 balų mūsų vairavimo kultūrą vertinčiau penketu.
Reikia, kad lietuviai daugiau važinėtų po pasaulį ir suprastų, jog kelyje dar nesame tokie kultūringi. Mums paprasčiausiai trūksta kultūros, o ji vairuojant reiškia avarijų neturėjimą.
Baisiausia, kai žmogų nužudo transporto priemonė, o ne karas.
Užsienyje kitas sustos ir tave praleis, nusišypsos, o pas mus vairuotojai iš principo vienas prieš kitą nori užlįsti. Ir aš kelyje esu padaręs ne vieną klaidą, bet tuomet skubu atsidaryti langą ir atsiprašyti, prisipažinti, kad esu neteisus.
