– Rūta, dabar šalį sukaustę karantino apribojimai, be svarbios priežasties negalima išvykti net į kitą miestą. O ar daug po Lietuvą ar į kitas šalis ne karantino metu keliaujate automobiliu?
– Ne. Jei yra kokia tolima kelionė į kitą šalį, renkuosi lėktuvą. Dėl kelių dalykų: taip greičiau, taip pat nepakenčiu sėdėjimo vienoje vietoje. Sėdėti automobilyje net ir dairantis pro langą – neduok Dieve... Net negalėčiau važiuoti ant galinės sėdynės, nes mane supykina.
Prieš pandemiją teko su draugais važiuoti į Lenkiją, Krokuvą – buvo smagu, bet tiek išsėdėti automobilyje man sudėtinga.
– Jums automobilis – labiau darbo priemonė?
– Ne tik. Vairuoti man malonumas. Anksčiau nesuprasdavau sakančių, kad nepamena net kuriuo keliu grįžo, bet dabar man lygiai taip pat – važiuoti yra gyvenimo būdas, tačiau ne ilgas distancijas. Taigi taupydama laiką renkuosi kitas susisiekimo priemones.
Bet apskritai judėjimas man patinka, jei reikia važiuoti į Kauną – visiškai atsipalaiduoju, pailsiu. Tai netgi savotiška meditacija. Neturiu sodybos, nes pati gyvenu kaime, tad gera grįžti namo automobiliu.
Vis dėlto atostogoms verčiau renkuosi Druskininkus nei pajūrį, nes iki jo reikia labai ilgai važiuoti, o man viską reikia pasiekti greitai!
– Kokia esate vairuotoja? Ar kelyje replikuojate apie kitus eismo dalyvius?
– Seniau būdavau ta, kuri kelyje sutikdavo kvailius, ožius ir taip toliau. Bėgant laikui nusipirkau didelę mašiną, kad pažabočiau savo temperamentą ir negalėčiau lakstyti. Šis automobilis nevažiuoja taip, kaip leistų mano temperamentas. Pasirinkau didesnį, kad būtų saugus.
Seniau mano močiutė sakydavo, kad nereikia „provotis“ (varžytis. – Red.). O juk anksčiau kelyje galėdavau pasivyti chuliganišką vairuotoją ir man būdavo visiškai nesvarbu, kad automobilį vairuodavo koks dvimetrinis vyras, o aš – tik mažas viščiukas.
– Ką darydavote, kai pasivydavote?
– Parodydavau kokį nors gestą. Aišku, tai labai negražu ir nereikia to daryti. Vėliau įsigudrinau elgtis kitaip.
Supratau, kas veikia geriau, – reikia siųsti oro bučinį. Kalbu tiek apie vaikinus, tiek apie merginas – šiais laikais nereikia nieko diskriminuoti. Juk bučinys – pasiilgtas dalykas, todėl kai susinervinate, pamėginkite nusiųsti bučinį. Tai veikia fantastiškai.
Kokių sulaukdavau reakcijų? Lietuviai turi įvairių vairavimo ypatybių ir tai galbūt net nacionalinė temperamento savybė.
Pavyzdžiui, kai tau reikia persirikiuoti į kitą eismo juostą ir, tarkime, yra automobilių spūstis, kartais laisvai gali tai padaryti, nes matai didelį tarpą. Tačiau vos tik mėgini atlikti manevrą, juostoje jau esantis vairuotojas būtinai spaudžia akceleratorių, kad, neduok Dieve, tu važiuosi prieš jį, nors prieš tai jis kalbėjo telefonu ar krapštė nosį.
Todėl dabar aš, norėdama įsiterpti į juostą, atsidarau langą ir nusiunčiu oro bučinį – tai žmogų tiesiog nuginkluoja. Jis lyg ir norėtų tave pulti, o čia jį „pabučiuoja“. Lietuviai nėra tokie šalti žmonės, kaip kartais atrodo.
– Kaip keitėsi vairavimo stilius Lietuvoje pastarąjį trisdešimtmetį?
– Aš pati vairuoju nuo 21 metų. Man atrodo, kad daug kas priklauso nuo miesto, tačiau nenoriu jų išskirti, nes tai gali išprovokuoti neigiamus komentarus.
Bet kai vairuotojai lekia kaip akis išdegę lyg juos kas nors vytųsi, to negaliu suprasti. Italijoje ar Prancūzijoje niekas nekelia problemos, jei kelyje kas nors sustoja iškrauti bandelių. Pažiūrėkite, kaip tose šalyse statomi automobiliai, – niekam tai per daug nerūpi. O pas mus tam bandelių krovėjui jau pultų į atlapus, kad jis trukdo eismui.
Man atrodo, kad ta mūsų vairuotojų agresija vis dėlto dar išlikusi.
Persėdusi į didesnį automobilį supratau ir tai, kad ne visi vairuotojai pripažįsta mažesnes mašinas. Seniau vairuodavau mažutį automobiliuką ir mane tiesiog spausdavo galingi visureigiai, atrodydavo, kad manęs kelyje tiesiog nematydavo.
Kai persėdau į didelę mašiną, supratau, kad žmonės pradėjo kitaip vertinti. Kažkokia keista nerašytos galios taisyklė ir toks elgesio modelis persikelia į gatves. Turbūt reikės dar ne vienų metų, kol viskas pasikeis.
Vis dėlto kartais gyvenime būna akimirkų, kai iš tiesų reikia skubėti. Nors, tarkim, galima važiuoti 60 km per val., o pro tave prašvilpia dvigubai didesniu greičiu, gali pagalvoti, kad tas lakstūnas – idiotas. Tačiau galbūt jis lekia turėdamas svarbią priežastį?
Pati turėjau situaciją, kai mano mamai buvo labai blogai ir vežiau ją į ligoninę per miestą dideliu greičiu, įjungusi visas šviesas, naudodama garsinį signalą.
Vėliau pati paskambinau policijai ir prisipažinau, kad pažeidžiau turbūt visas įmanomas Kelių eismo taisykles, esu pasiruošusi atsakyti dėl savo pažeidimų, tačiau gelbėjau mamą, ji atsidūrė kritinėje situacijoje ir buvo kur kas greičiau atvežti ją į ligoninę pačiai, nei laukti greitosios pagalbos.
– Ar daug esate sulaukusi baudų dėl eismo taisyklių pažeidimų?
– Turiu nuobaudų už greičio viršijimą ir kartais nesuprantu, kaip tai nutiko. Būna, važiuoji ir nepajunti, kaip tas greitis padidėja.
Juk kartais būna geros oro sąlygos, nėra automobilių, laisvas kelias, o taip norisi greičiau grįžti namo... Bet dabar esu tikrai aprimusi, važinėju kur kas lėčiau.
– Ką veikiate vairuodama? Vieni nebendrauja ir vairuoja susikaupę, kiti klausosi muzikos ar intensyviai kalbasi su bendrakeleiviais.
– Aš bendrauju su keleiviais ir nesu ta, kuri tik įsikabinusi į vairą. Laisvų rankų įranga kalbuosi su žmonėmis arba klausausi muzikos.
Man patinka apgalvoti projektus, idėjas, nes vairuojant atsiranda laiko pabūti su savimi. Kai turi šeimą ir grįžti namo, pamėgink pabūti su savimi – tai neįmanoma.
– Kiek automobilių esate pakeitusi?
– Net nebepamenu. Tikrai ne vieną ir ne tris. Bet gerai prisimenu pirmąjį – raudonąjį „Honda Civic“. Mažas buvo automobiliukas ir, įsivaizduokite, jis neturėjo vairo stiprintuvo! Buvo košmaras...
Taip pat „Honda Civic“ buvo su mechanine, o ne automatine pavarų dėže. Ta mašina važiuoti buvo tikrai sudėtinga, tačiau ji buvo graži mano būsimo vyro dovana. Tuo metu šio modelio automobiliai buvo madingi, o kadangi buvau jauna mergina, kuriai rūpėjo mados, tai darė įspūdį, nes tuomet apskritai per daug automobilių nebuvau mačiusi. Ir dar raudona! Ar galėjo būti gražiau?
Dabar vairuoju „Lexus“. Esu didelių mašinų mėgėja ir, kaip kartais pajuokauju, bet supraskite tai kaip humorą, mano ego reikia didelės mašinos. Čia kaip ir vyrui: kuo mažesnis žmogus – tuo didesnė mašina.
Anksčiau taip pat vairavau visureigį – „Mitsubishi Pajero“. Bet man patinka, kai automobilyje yra visa spinta drabužių, – sudėta tai, ko reikia. Vežiojuosi stilisto parinktus rūbus, net nebeiškraunu tų dėžių.
– Nuo ko dar priklauso, kokį automobilį įsigysite?
– Esu ta, kuri atėjusi nusprendžia, ar automobilis gražus, ar ne. Štai vyrai sustoję pradeda aiškintis apie keistas galias, kur kažkas pilama ar nepilama. Man nuo to pradeda skaudėti galvą!
Pardavėjai atsiverčia storas knygas ir pradeda pasakoti apie funkcijas, tačiau daugelis jų man nereikalingos. Anksčiau turėtame visureigyje buvo funkcijų, kurių net neišbandžiau, o ir dabar vairuoju automobilį, kuriame daug technikos ir net nežinau, kada viską išmėginsiu.
Man svarbu, kad grotų muzika ir galėčiau kalbėti laisvomis rankomis, kiti parametrai man visiškai nerūpi.
