Priminė vyras
Jurbarkietė Aistė Virvilienė motociklu savarankiškai važinėja porą metų. Moters aistra – sportiniai motociklai. Jurbarkietė šypteli, kad veržlumą kelyje į komfortą galbūt iškeis tik senatvėje. Tuomet jos garaže vietoje greitų motociklų turėtų atsirasti čioperiai. „Mano tėtis turėjo „JAWA“ motociklą su lopšiu. Vežiodavo ir mane. Kai buvau paauglė, pro daugiabučio langą matydavau merginą, vairuojančią motociklą. Tada sau pasakiau, kad užaugusi turėsiu ir aš“, – pasakojo moteris.
Vis tik per kasdienę rutiną, darbus ir vaikus jurbarkietė ilgam buvo pamiršusi savo svajonę. Tačiau prieš trejetą metų Aistės vyras prasitarė, kad norėtų motociklo. „Prisiminiau, kad ir aš noriu. Tada ir prasidėjo. Užsirašiau į kursus, tik ta vasara buvo labai lietinga ir man nepavyko išmokti važiuoti. Tačiau 2018-ųjų pavasarį išsilaikiau motociklininko teises“, – prisiminė moteris.
Aistė teorijos ir praktikos egzaminą laikė dukart. Per pirmąjį praktinį egzaminą moteris net neišvažiavo iš aikštelės – atlikdama gyvate vadinamą pratimą nuvertė gairelę. Tai laikoma kritine klaida, todėl egzaminą teko kartoti. „Buvo likęs mėnuo iki teorijos egzamino galiojimo pabaigos. Vietų laikyti praktikos egzaminą buvo labai mažai, reikėjo ilgai laukti. Tuomet pavyko užsiregistruoti egzaminui Telšiuose.
Sėdom su vyru, nuvažiavom ir oplia. Išlaikiau egzaminą be problemų mieste, kuriame buvau pirmą kartą! Tada važiavom į motociklininkų renginį „Bike show“ Šventojoje. Buvau euforijoje“, – sakė Aistė.
Džiaugsmas išlaikius egzaminą nustelbė ne vieną išbandymą, kurį Aistė patyrė mokydamasi motociklo valdymo meno. Moteris juokiasi, kad buvo visko – ne sykį griuvo aikštelėje, o kartą virto ir mieste. Tuomet gerokai aplaužė motociklo apdailas, tačiau vyras viską sutvarkė. Per porą metų Aistė pakeitė tris motociklus.
Pirmasis buvo silpnu varikliu ir netiko net egzaminui „Regitroje“. Antruoju mokėsi važiuoti ir laikė egzaminą. Dabartinis motociklas – „Aprilia SL 1000 Falco“. Litro darbinio tūrio motoru apginkluota transporto priemonė iki šimto kilometrų per valandą greičio įsibėgėja mažiau nei per pusketvirtos sekundės. Pasak jurbarkietės, „Aprilia SL 1000 Falco“ ji nenorėtų iškeisti į jokį kitą motociklą.
„Niekas taip neišvalo galvos ir neatpalaiduoja, kaip važiavimas motociklu. Važinėju paprastai viena arba su vyru. Jis man – geriausia kompanija. Kažkur labai toli nevažiuojame – sportinis motociklas nėra pati patogiausia transporto priemonė kelionėms. Todėl sukame ratus po Lietuvą“, – pasakojo moteris. Aistė apgailestauja, kad Jurbarke motociklininkių nėra daug. Pasak jos, motociklas moteriai – didelis privalumas.
Pastebėję damą ant plieninio žirgo, vyrai kelyje dažniausiai elgiasi džentelmeniškai. „Aš važiuoju saugiai. Laikausi eismo taisyklių.
Pats būk protingas ir aplinkiniai bus tokie pat. Neturėjau kelyje jokių problemų“, – sakė Aistė, nors nuotykių būta įvairių. Kelionę pas gimines ji atsimena iki dabar.
„Nuvažiavom su vyru į svečius. Bobutė kiaušinių įdėt sugalvojo. Įsidėjau į daiktadėžę. Ne į savo motociklo, į vyro. Parlekiam namo, vyro batai kažkuo geltonu aplipę. Niekaip nesuprantam kas čia. Ir prisiminiau, kad kiaušinius sudėjau. Sudužo, aišku, visi dešimt. Oi, ilgai ploviau vyro motociklą ir batus“, – juokėsi Aistė.
Davė vardą
Prieš dvejus metus ant motociklo sėdo ir Jurbarkuose gyvenanti Dovilė Beržinytė. Naujų iššūkių ji nebijo, o šovusi mintis išsilaikyti teises ir lėkti motociklu jos taip ir neapleido. „Būna, kad kažką užsibrėžiu įgyvendinti ir padaryti iki galo. Kartais tai būna kur kas sudėtingiau, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.
Ir dažnai neuždavus sau klausimo, ar man tikrai to reikia?“ – sako Dovilė. Motociklininko egzaminą lydėjo daugybė emocijų – buvo linksma, nuotaikinga, tačiau kartu netrūko ir baimės. Teorijos egzaminui ji pasiruošė savarankiškai, o vairuoti mokėsi vienoje Jurbarko vairavimo mokyklų.
„Praktinį egzaminą, gaila, bet išlaikyti pavyko iš antro karto. Pirmame koją pakišo jaudulys. Susimoviau lygioje vietoje, ruošiantis atlikti pavestą užduotį, motociklą gražiai paguldžiau ant šono, net nežinau kaip taip nutiko, nes mokantis nėkart nekritau. Egzamino instruktorius bandė išlikti rimtas, nors per ūsus juokėmės abu“, – prisiminė motociklininkė.
Iki pradėjo ruoštis egzaminams Dovilė pati vairavusi motociklo nebuvo. Ant dviratės transporto priemonės sėdėjo tik paauglystėje. „Praktiniai važiavimai iš pirmo karto labai patiko ir sekėsi tikrai gerai, galiu net švelniai pasigirti, pasak instruktoriaus, ne visiems vyrams pavyksta pasiekti tokių rezultatų per tokį trumpą laiką. Tai žinoma, drąsino“, – sakė Dovilė.
Savo pirmą motociklą, kuriuo važinėja ir dabar, Dovilė nusipirko dar net neišlaikiusi teisių. Pasak jos, tai buvo papildomas stimulas ruoštis ir laikyti egzaminus. Be to, nesinorėjo, kad vairuotojo pažymėjimas gulėtų stalčiuje. „Motociklą išrinko sesės vyras, aš jį mačiau tik nuotraukoje.
Aišku, jis man nepatiko, nes buvo parinktas pagal vyriškus kriterijus: įpurškimai, kubatūros, kilovatai ir t.t., o ne pagal grožį ar spalvą. Tai kažkaip susidraugauti su juo sunkiai pavyksta dar ir dabar“, – pasakoja Dovilė. Nors tą pačią dieną motociklą pavadino Žydriumi, bet vis pagalvodavo perdažyti juodai.
Net ir parduoti buvo nusprendusi, bet po žiemos sutepė grandinę, įkrovė akumuliatorių, nuvalė dulkes nuo aprangos ir nuvairavo į techninę apžiūrą. Dovilei labiausiai patinka motociklu išvažiuoti vakarais. Tuomet maršrutą renkasi tokį, kad spėtų grįžti iki sutemų. Paprastai pasirinktame kelyje būna ir koks nors lankomas objektas, graži vieta, kur galima sustoti ir pasivaikščioti. „Dažnai atsisėdusi palydžiu saulę Nemunan. Kartais tiesiog važiuoju, be jokio tikslo ir plano.
Gal dėl to patinka trumpi maršrutai, nes tuo pačiu mėgstu sustojus pasivaikščioti, tam taip pat skiriu daug laiko. Gamta, miškas – neatsiejama mano gyvenimo dalis“, – sako Dovilė. Dovilė skatina moteris drąsiai sėsti ant motociklų. Nors dažniausiai ji važinėja viena, bet džiaugiasi, kad motociklininkų bendruomenė itin draugiška.
Su kompanija Dovilė norėtų važiuoti į ilgą kelionę. Vis svarsto prisijungti prie bendraminčių, kurie kasmet motociklais keliauja po įvairias Europos šalis. Paklausta, koks yra jos svajonių motociklas, Dovilė juokiasi, kad techniniai parametrai nedomina. Svarbiausia, kad transporto priemonė būtų juoda.
Planuose – kelionė
Judita Jonikienė motociklu važinėja antrą sezoną. Išsilaikyti teises ją pastūmėjo vyras – užkietėjęs motociklininkas. „Pagrindinis spyris man į užpakalį buvo praeitą sezoną. Vykome motociklais į 12 dienų kelionę, nuvažiavome per 6 tūkstančių kilometrų Europos šalyse. Kelionėje aš buvau „bagažas“. Motociklu važiavome dviese, komforto mažai, pojūtis ne toks tikras.
Tada sau pasakiau, kad kitą kartą į kelionę noriu vykti pati“, – pasakoja Judita. Grįžusi iš kelionės ėmėsi iniciatyvos ir išsilaikė teises. Judita tikina, kad nevažinėja motociklu tik šiaip, kad važiuotum. Jai norisi užsukti į lankytinas vietas, apžiūrėti piliakalnius, apžvalgos bokštus.
Kol kas savarankiškai moteris važinėjasi po Lietuvą, tačiau planuose yra ir kelionė po Europą. „Važiavimas motociklu tai ne kelionė automobiliu ar dviračiu. Tai – visai kas kita. Motociklas suteikią labai artimą ryšį su supančia aplinka“, – sakė moteris. Judita neturi konkretaus svajonių motociklo.
Ji norėtų, kad jos plieninis žirgas turėtų vieną savybę, kurios dar joks motociklų gamintojas nesukūrė. „Būtų gerai, kad motociklo bake niekad nesibaigtų benzinas“, – juokėsi moteris.
