Vieninga ketveriukė
Iš Šakių r. kilęs Remigijus su šeima gyvena Jurbarke. Būtent čia jis buria ir vietinių parasparnininkų bendruomenę.
Šiuo metu rajone yra keturi aktyvūs pilotai. Galbūt, iš pirmo žvilgsnio, tai nėra daug, tačiau žinant rajono dydį ir tai, kad visoje Lietuvoje motorizuotais parasparniais skraido apie šimtą žmonių, jurbarkiečių būrelis kukliai nebeatrodo.
35-erių R. Ralickas ne tik skraido pats, bet ir moko kitus. Iš pradžių Jurbarke vyras skraidė vienas. Tačiau netrukus buvo pastebėtas jurbarkiečių ir sulaukė klausimų, kaip gauti pilotų licencijas ir patiems pakilti į dangų.
„Tuo metu skraidžiau labai daug, surinkau reikiamas patirties valandas ir gavau instruktoriaus kvalifikaciją. Pradėjau pats mokyti, nes norėjau, kad mūsų gretos gausėtų. Juk važinėti per pusę Lietuvos mokytis ne visi gali.
Dabar esame keturiese – aš, Gintarius Šulskis iš Vajotų, jurbarkietis Ernestas Stanaitis ir Gintaras Kasiliauskas iš Vadžgirio“, – pasakojo R. Ralickas.
Instruktorius juokauja, kad prieš vyrams pakylant į dangų, teko padirbėti ne tik su jais, bet ir su šviežiai iškeptų pilotų šeimomis. Artimieji jaudinosi, kad nenutiktų nelaimių.
R. Ralickas supranta šį jaudulį, tačiau tikina, kad parasparnių pasaulyje galioja viena esminė taisyklė: svarbiausia – saugumas. Būtent todėl piloto licencijos neturinčiam asmeniui nusipirkti skraidymo įrangos beveik neįmanoma.
„Mes įrangą keičiame ne taip retai, paskraidome, perkandame tuo metu turimus sparnus, tada norisi geresnių ir senuosius parduodame. Tada perkame modernesnius – greitesnius, manevringesnius. Tačiau niekada neparduodame savo įrangos žmogui iš šalies, tam, kuris neturi leidimo skraidyti“, – sakė R. Ralickas.
Pasak instruktoriaus, šiuolaikiniai parasparniai pilotams atleidžia daug klaidų. Tačiau vis tiek lieka du pavojingi momentai. Tai – pakilimas ir nusileidimas.
„Pradedančiųjų parasparnius galima palyginti su lėtai skrendančiais paukščiais. Jie beveik jokių pavojų nepatiria. Lėtai sklendžia, triukų tokie parasparniai atlikti neleidžia. Taip pat jie ištaiso piloto klaidas.
Jei kažką prisidirbai, įėjai į suktuką ar panašiai, tereikia parasparnį paleisti ir jis pats išsitiesina. Svarbiausia, kad viskam pakaktų aukščio“, – pasakojo R. Ralickas.
Numeta svorio
Parasparnininkų mokymai prasideda nuo bėgimo ir parasparnio tampymo paskui save. Taip būsimi pilotai mokosi parasparnio valdymo pagrindų ir pakilti. „Vienam užtenka poros savaičių, kitas gali ir porą metų mokytis. Tačiau šį procesą praeiti būtina, kad vėliau žmonės skraidytų saugiai“, – tikino pašnekovas. R. Ralickas puikiai prisimena, kaip pats mokėsi skraidyti.
Nors mintis įsigyti parasparnį sukosi seniai, įgyvendinti idėją susiruošė prieš keletą metų. Tuomet vyras pradėjo važinėti į Prienų r., į Pociūnus. Čia aerodrome ruošiami įvairių skraidyklių pilotai.
„Mane mokyti apsiėmė Lietuvos ultralengvųjų orlaivių federacijos viceprezidentas Ričardas Matickas. Važinėjau kasdien ir pavyko gan greitai pradėti skraidyti. Mokymai tikrai buvo intensyvūs, numečiau net penkiolika kilogramų“, – pasakojo R. Ralickas.
Iš pradžių šeimai net nepasakojo kur kasdien dingsta. Tačiau vėliau namo parsivežė parasparnį ir teko viską atskleisti. Aišku, kad artimieji nerimavo, vis tik vėliau patys pamatė, kad tai saugus užsiėmimas.
Iš tiesų, aviacijos pasaulyje kontrolės nemažai. Parasparnių pilotai ne tik patys saugosi, juos prižiūri Lietuvos civilinės aviacijos tarnyba. Entuziastai naudoja specialią programėlę telefone, kuri įrašo jų skrydžių duomenis.
Nutikus nelaimei, tie duomenys analizuojami, aiškinamasi, dėl kokių priežasčių pilotas nukrito. Pagal programėlės duomenis skaičiuojamas ir ore praleistas laikas.
Galvojo, kad gerai nesibaigs
Parasparnininkas tikina, kad visada stengiasi skraidyti taip, kad neerzintų žmonių. Pro miestą ir gyvenvietes praskrenda, tačiau ilgai nesisukioja.
„Norime, kad į mus žiūrėtų teigiamai. Todėl nesukame ratų vienoje vietoje, virš žmonių galvų. Juolab kad su parasparniu galima nuskristi didelius atstumus, tai ilgai sukiotis nėra daug prasmės.
Sakyčiau, kad motorizuotos skraidyklės vidutinis greitis kiek daugiau nei 50 kilometrų. Šimtui kilometrų ji sudegina apie tris litrus kuro, asmeniškai man bako užtenka keliems šimtams kilometrų“, – sakė R. Ralickas.
Vis tik kartais prireikia nusileisti ir avariniu būdu. Būna, kad sugenda ar dėl kažkokių kitų priežasčių sustoja variklis.
Tiesa, avariniu tokį nusileidimą dažniausiai galima vadinti tik labai sąlyginai. Sustojus varikliui parasparnis tiesiog lėtai nusileidžia ir viskas.
R. Ralickas prisimena vieną pirmų tokių nutikimų. Tuomet vyrui teko nusileisti javų lauke.
„Pamačiau, kad atbėga du vietiniai. Vienas dar kažkokį įnagį nešėsi. Galvojau, kad gausiu velnių už nusileidimą į lauką. Tačiau jie atbėgo paklausti, ar man viskas gerai. Vyresnysis dar apgailestavo, kad javus nupjovė, nes esą man būtų buvę minkščiau nusileisti“, – prisiminė parasparnininkas.
Skraidydamas vyras visada galvoja apie galimybes nusileisti. Virš miškų ar gyvenviečių renkasi maršrutus, kur yra atvirų vietų.
R. Ralickas tikina, kad iš bendruomenės dar niekad nėra sulaukęs neigiamos reakcijos. Atvirkščiai, sulaukia prašymų skraidyti virš galvų.
„Seniūnijos dažniausiai susisiekia ir domisi, ar galėtumėm šventes paįvairinti. Paprastai skrendam ir vaikams saldainius barstom. Tik paskutiniu metu, dar prieš karantiną, buvom apsižiūrėję, kad net savo malonumui paskraidyti nespėjam – vien šventės“, – pasakoja entuziastas. Tačiau parasparnininkai ne vien linksmina.
Vyrai padeda ieškoti dingusių žmonių. Su skraidyklėmis galima skrieti ir ganėtinai lėtai, todėl jos – puiki priemonė žvalgyti teritoriją. Pagalbos sulaukia ir patys parasparnininkai. „Sakyčiau, kad jurbarkiečiai puikūs žmonės. Tikrai padeda vieni kitiems.
Buvo man variklis sugedęs, neturėjau įrankių jį surinkti. Nuvažiavau pas meistrą, kuris taiso žoliapjoves. Viską puikiai sutvarkė ir pinigų neėmė. Jam pačiam buvo įdomu“, – malonios nuostabos neslėpė R. Ralickas.
Nuskrenda šimtus kilometrų
Žvalgymasis iš aukštai yra vienas labiausiai R. Ralickui patinkančių dalykų. Vyras tikina, kad Jurbarko kraštas tam labai tinka – čia daug kalvelių, upių, miškų. Perskridus Nemuną kraštovaizdis keičiasi – prasideda it veidrodis plokščios lygumos. Pilotas dažnai skrenda pas Šakių r. gyvenančius artimuosius. Pasak jo, skrendant atstumas yra beveik dvigubai mažesnis nei važiuojant.
Be to, šiuose kraštuose skraidyti galima labai laisvai. Tiek Jurbarko, tiek Šakių rajonuose nėra didelių oro uostų, todėl neribojamas skraidymo aukštis. Tai suteikia galimybes pakilti itin aukštai. Jurbarkiečiai yra skraidę didesniame nei keturių ir net penkių kilometrų aukštyje.
„Pagal aviacijos taisykles greitesnis turi praleisti lėtesnį. Todėl įsivaizduokit, jei leidžiasi keleivinis lėktuvas, o jam pasimaišo parasparnis. Lėktuvas privalo vengti susidūrimo, sukti naują ratą. Todėl prie oro uostų yra griežti ribojimai“, – sakė R. Ralickas.
Vis tik labiausiai entuziastui patinka upės. Pilotas dažniausiai stengiasi praskristi visą jų vagą – nuo pradžios iki pat pabaigos.
Klajodamas danguje vyras yra išmaišęs beveik visą Lietuvą. Paprastai skrenda trikampiais maršrutais. Tačiau kartais būna kitaip – norėdami nuskristi toli entuziastai į pagalbą pasitelkia žemės komandą.
Tai – parasparnininkus lydintis automobilis. Šiuo automobiliu iš galinio maršruto taško parvežama įranga ir pilotai. Parasparnius lydinčio automobilio dėl gedimų prireikia retai, tačiau pasitaiko. Nusileidę vyrai paprastai susitvarko labai greitai. Vis tik viena techninė problema jurbarkiečiams buvo virtusi rimtu galvos skausmu.
„Būdavo, kad pakylame į poros kilometrų aukštį, oras išretėja ir laisvais sūkiais dirbantis variklis užgęsta. Ko tik mes nedarėme. Ieškojome informacijos, perrinkome motorus, tvarkėme“, – prisiminė vyras.
Problema išsisprendė atsitiktinai. Etuziastas nusprendė benziną pilti ne Jurbarke, o Šakiuose esančioje degalinėje, kuri priklauso dideliam tinklui.
„Problema akimirksniu išsisprendė. Pasirodo, kad viskas buvo dėl degalų kokybės. Dabar pilamės tik itin geros kokybės kurą ir problemų nebeturime“, – tikino R. Ralickas.
Išsiaiškinę problemą dėl degalų vyrai pradėjo skraidyti labai aukštai. Pakilus į kelių kilometrų aukštį temperatūra krenta gan ženkliai. Todėl skrydžiams dažniausiai apsirengiami slidininkų kostiumai.
Vis tik kartais kylama ir su labai lengva apranga – marškinėliais ir šortais. Skrendant žemai, kai oras šiltas, tokie rūbai pilotams itin malonūs. Bent jau tol, kol tenka neplanuotai nusileisti. R. Ralickas juokiasi, kad kartą tai patyrė savo kailiu. Tuomet iki vietos, kur jį galėjo paimti automobilis, teko eiti keturis kilometrus.
„Nusileidau labai sėkmingai. Tačiau ėjau per visiškus brūzgynus. Ant plikų kojų sveikos vietos neliko“, – pasakojo Remigijus.
Svajonė labai konkreti
Paklaustas, ar turi savo svajonių skrydį, R. Ralickas sako, kad jo norai kur kas žemiškesni – kad niekad nesibaigtų degalai, o įranga skraidant nesidėvėtų. Iš tiesų, nupirkti motorizuotą parasparnį nėra labai pigu, tačiau tikrai įmanoma.
Pasak entuziasto, naujoko komplektas kainuoja tarp keturių ir penkių tūkstančių eurų. Įgijus patirties, augant norams ir galimybėms, didėja ir pačių parasparnių kainos.
„Kainų žirklės tikrai didžiulės. Gali kelis tūkstančius kainuoti, gali ir dešimt tūkstančių. Arba dar daugiau. Tačiau įsigijus pirmą įrangą, vėliau keičiamas tik pats sparnas. Todėl atsinaujinimai jau nebūna tokie brangūs. Tikrai kiekvienas, kuris nori skraidyti, anksčiau ar vėliau gali atsidurti danguje ir daužyti debesis“, – sakė R. Ralickas.
