Įkalbėjo parduoti
Skirsnemuniškį Luką Bakšį taip pat galima priskirti automanams. Trisdešimtmetis vyras vairuoja ketveriais metais už save vyresnį „BMW E28“ su 2,4 litro dyzeliniu varikliu. Istorija, kaip automobilis atsidūrė technikos entuziasto rankose ir tapo tinkamu ne tik gatvėms, bet ir parodoms, verta labai ilgo serialo.
Lukas puikiai prisimena, kad į „ryklį“ tiek pats, tiek jo tėtis žvilgčiojo ilgai. Tuomet juo važinėjo garbaus amžiaus jurbarkietis. Galiausiai vyrai apsisprendė – nuėjo pas savininką į darbą ir paprašė mašiną parduoti.
„Nelabai tas žmogus sutikti iš pradžių norėjo. Juolab kad parduoti mašiną jo prašė ir tuometinis jaunimėlis. Tačiau po keleto kartų galiausiai pavyko susitarti – nupirkome gal už tris tūkstančius litų, kas tuomet buvo tikrai didelė suma“, – pasakojo entuziastas.
Tačiau išsvajotu pirkiniu džiaugėsi neilgai. Parsivarius automobilį į Skirsnemunę ir pradėjus aplink jį krapštytis paaiškėjo, kad mašina gerokai pakirmijusi – dugnas ir slenksčiai buvo kiaurai surūdiję.
„Iš pradžių važinėjau pas meistrus, bandžiau kalbinti, kad tvarkytų – bet niekas neapsiėmė. Todėl teko daryti pačiam. Kai tokių darbų nesi daręs ir darydamas mokaisi, tikrai nėra lengva ir paprasta. Iš gabaliukų virindamas ir atkūrinėdamas surūdijusias dalis supratau, kodėl niekas nenorėjo tokio darbo imtis. Jei būčiau daręs ne pats, projektui paprasčiausiai nebūtų užtekę pinigų“, – pasakojo Lukas.
Vyras džiaugiasi, kad aplinkybės susiklostė taip, jog tuomet turėjo laisvo laiko. Entuziastas tvirtina įsitikinęs, kad posakis, kai užsidarius durims atsidaro langas, yra teisingas. Tuo metu Lukui teko padaryti pertrauką universitete, teko imti akademines atostogas.
„Tuos metus mokiausi, tvarkiausi studijų reikalus, tačiau kartu turėjau nemažai laisvo laiko, kurį leidau tvarkydamas „BMW“. Jei ne tie metai – niekada nebūčiau galėjęs tiek krapštytis garaže ir „ryklys“ būtų likęs nesutvarkytas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Per metus skirsnemuniškis išmoko ne tik įvairių remonto darbų, bet ir rasti išeitis iš sudėtingų situacijų. Kadangi garbaus amžiaus „rykliui“ detalių gauti buvo sudėtinga, nusipirko dar vieną tokį patį, tik nevažiuojantį automobilį. Iš „donoro“ pasiskolino nemažai detalių, ypač korpuso ir salono.
Iškrėtė siurprizą
Vis tik iki galo „ryklio“ Lukas nesurinko. Baigiantis metams trims mėnesiams jis išėjo į studentams skirtus karinius mokymus. Automobilis liko dūlėti garaže be dalies apdailų.
„Maniau, kad grįžęs nupūsiu dulkes ir surinksiu iki galo. Tačiau pabaigus mokymus ir išėjus pro dalinio vartus laukė siurprizas – pamačiau, kad tėtis manęs pasiimti atvažiavo būtent su „rykliu“. Jis surinko mašiną iki galo“, – pasakojo Lukas.
Po studijų skirsnemuniškis grįžo į gimtinę, pradėjo dirbti savivaldybėje, vėliau – miesto bibliotekoje. Kasdienis Luko automobilis taip pat yra „BMW“. Tačiau, kai tik žiema užleidžia vietą pavasariui, taip ir komfortiškas septintos klasės limuzinas pagerėjus orams ima kaupti dulkes. Į darbą Lukas vyksta senoliu „rykliu“.
„Nėra šita mašina nei itin greita, nei galinga. Tačiau aš jaučiu su ja ryšį. Kažkada buvo kilusi mintis „BMW“ parduoti, tačiau supratau, kad to tikrai nepadarysiu. Ji ilgam liks su manimi, gal ir su visam“, – sakė Lukas.
Vyras su akį traukiančiu ir gatvėse jau itin retai sutinkamu automobiliu važinėja ne tik rajone, bet nuvyksta ir toliau. Yra buvęs įvairiuose renginiuose, aplankęs sostinę.
„Žmonės įvairiai reaguoja. Kai kas net nepastebi gatvėje, kai kas šypsosi. Aišku viena – „BMW“ stereotipas šitai mašinai negalioja. Nors merginoms „BMW“ patinka, ši taisyklė negalioja seniems „rykliams“ – moterims mašina jokio susižavėjimo nekelia“, – juokėsi Lukas.
Žavi kupė
Kitas „BMW“ gerbėjas – jurbarkietis Giedrius Mališka. Vyras savo garaže turi du išskirtinius „BMW“: 1985-ųjų laidos „E30“ modelį su 2,5 litro darbinio tūrio benzinine širdimi ir 1993-ųjų „E30“ irgi su 2,5 litro benzininiu varikliu. Dar vienu „BMW“ jis važinėja kasdien. Tai mažiausiai dėmesio sulaukianti Giedriaus mašina – 1,7 litro darbinio tūrio variklį turintis „E36“ modelis. Šį automobilį jis perėmė iš savo tėčio.
Pasakodamas apie savo pasirinkimą Giedrius sako, kad viskas įvyko nepastebimai – tiesiog visi jo automobiliai buvo vieno ir to paties gamintojo.
„BMW“ kupė modeliai man visada atrodė geriausiai ir patiko. Ir šiaip patinka, kai mašina manevringa, smagi posūkiuose. Aš ne iš tų, kuriems reikia didelio komforto. Man svarbiau, kad būtų nenuobodu važiuoti“, – pasakojo Giedrius.
„E30“ modelį jis puoselėja jau vienuolika metų. Automobilį Giedrius nupirko iš draugo. Tačiau darbo prie jo buvo labai daug. Daugumą dalykų sugebėjo sutvarkyti pats.
„Sutvarkytas mašinos kėbulas, perdažyta oranžine spalva, keistas variklis, sudėta žeminta sportinė važiuoklė, persiūtos „Recaro“ sėdynės, uždėta šiokia tokia apdaila, nauji išskirtinės išvaizdos R16 ratlankiai ir dar daug visokių smulkmenų, kurių nesuminėsi“, – vardijo Giedrius.
Panaši istorija ir su 1993-ųjų „E36“ modeliu, kurį vyras puoselėja šešerius metus.
„Čia jau antras mano turėtas „E36“. Šitam automobiliui irgi keičiau variklį, sudėjau „M“ modelių apdailą, „Recaro“ odinį saloną, žeminau važiuoklę, įmontavau reguliuojamą ratų išvirtimą gale, pridėjau „LTW“ spoilerį, perrinkau galinį tiltą, mašiną smėliavau, perdažėm. Ratlankiai – „BBS R18 RS2“ – čia šiam sezonui. Taip pat yra klasikiniai „Remotec a R17“ ratlankiai. Na, kaip ir su kitu „BMW“, dar daugybė smulkmenų, kurių nesuminėsiu“, – tikino entuziastas.
Giedrius puikiai prisimena, kad sunkiausia jam buvo suremontuoti ir paruošti dažyti kėbulą. Automobilius nudažė jo brolis, kuris verčiasi tokiais darbais. Paklaustas, kuris iš turimų automobilių širdį džiugina labiau, Giedrius tikina, kad tai – „E36“ modelis.
„Labiau prie širdies, ten daugiau žaislų sukišta. Nors „E30“ dabar jau sunku įpirkti, retesnės ir dalys. Su „E36“ iki praeitų metų kasdien važinėjau. Dabar nežinau kaip bus, nes baisu laikyti prie daugiabučio su naujais ratais. Šiaip – abi mašinos yra išskirtinės išvaizdos, bet tai – skonio reikalas. Vienam – gražu, kitam – ne“, – pasakojo vyras.
Ketvirtą dešimtį metų įpusėjusį „E30“ į gatves Giedrius išgena retai. Kartais apsuka ratą kitą aplink miestą arba nuvažiuoja į kokį nors automobilininkų renginį.
„Nuvažiuoju vienur, kitur. Dažniausiai į „Dragūnų vakarą“ Nemuno žiede, kur „Show off‘ai“ vyksta. Esu buvęs porą kartų ir „Fast lap“ „Show off‘uose“, tačiau šio renginio jau nebėra. Važiuoju kaip žiūrovas į šonaslydžio renginius. Taip pat į įvairius kitus automobilinius renginius“, – pasakojo Giedrius.
Išvažiavęs į gatvę dažniausiai teigiamų reakcijų sulaukia iš jaunimo – būna, kad praeidami net nykštį į viršų pakelia.
Giedrius tikina, kad automobilių entuziastų Jurbarke yra nemažai. Dauguma jų dalyvauja sporto renginiuose – važiuoja slalomuose ar kitokiose varžybose.
„Žinau vos kelis, kurie pasidarę išskirtinius automobilius ir investuoja į jų išvaizdą. Šis užsiėmimas, kaip nesibaigiantis, lėšas piniginėje praryjantis sūkurys. Va ir dabar sau pažadėjau, kad paskutinį kartą perku naujus ratlankius. Bet puikiai suprantu, kad pažadas gali būti sulaužytas – tokių automobilių istorija nesibaigia“, – juokėsi Giedrius.
