Gražus vieno didžiausių pastarųjų metų projektų pabaigtuvių akcentas buvo skirtinguose Nemuno krantuose gyvenusių žmonių eitynės ir susitikimas tilto viduryje.
Stovėjo vos 50 metų
Vienas seniausių Kauno tiltų buvo visiškai rekonstruotas – vietoj buvusios tilto perdangos ant rekonstruotų atramų įrengta nauja plieno ir betono konstrukcija.
273 metrų ilgio ir 20,8 metrų pločio statiniui parinkta melsva spalva, kuri primena vandenį.
Likus savaitei iki naujojo Panemunės tilto atidarymo vyko statiniai ir dinaminiai bandymai. Ant tilto užvažiavo 13 pakrautų sunkvežimių, kurių bendra masė siekė 400 tonų.
Apkrova buvo didinama laipsniškai, o rezultatai nekelė abejonių dėl kontrukcijos patikimumo.
Tinkamai prižiūrimas tiltas turėtų stovėti mažiausiai šimtą metų.
Naujai pastatytu tiltu transporto priemonės galėjo važiuoti keturiomis juostomis, taigi eismo pralaidumas padidėjo dvigubai.
Senasis Panemunės tiltas buvo avarinės būklės, nors stovėjo tik kiek ilgiau nei 50 metų. Kelių statybos inžinieriaus Henriko Kebeikio teigimu, taip nutiko dėl blogos priežiūros.
2008 metais baigus techninės būklės vertinimą saugumo ir finansiniais sumetimais rekomenduota statyti naują tiltą.
Dar po trejų Kauno miesto savivaldybė paskelbė tilto rekonstrukcijos darbų konkursą, kurį laimėjo bendrovė „Kauno tiltai“.
Nebuvo kitos išeities
Panemunės tiltas yra tik antrasis po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje susprogdintas tiltas.
AB „Kauno tiltų“ Gatvių tiesimo aikštelės darbų vadovas Arvydas Šlapikas sakė, kad iš pradžių nebuvo ketinama tilto sprogdinti, bet pašalinę asfalto dangą ir gelžbetonį specialistai pastebėjo korozijos pažeistą betoninį pagrindą.
„Planavome tilto sijas supjaustyti gabalais ir jas nukelti, tačiau važiuoti ant jo su kranu būtų buvę pernelyg pavojinga. Todėl priėmėme sprendimą nerizikuoti ir pasitelkti sprogmenis“, – pasakojo jis.
Pašnekovas pažymėjo, kad tiesiog nebuvo kito pasirinkimo.
„Kelių ir tiltų inžinerija tuo ir įdomi, kad kartais sprendimus gali pakeisti reali situacija. Kaip ir šiuo atveju – tikroji Panemunės tilto būklė pasirodė tik pradėjus jį ardyti“, – apie netikėtus tilto griovimo ir specialybės ypatumus kalbėjo A. Šlapikas.
Susprogdinus dangą vėliau darbai ėjosi sklandžiai – su ekskavatoriais buvo karpomos ir trupinamos nuolaužos kol susidarydavo betono skalda.
Naujos plieno sijos svėrė po 20 tonų – jas vežė įprastomis puspriekabėmis ir iškeldavo kranais. Viskas ėjosi lyg iš pypkės.
„Griauti yra sudėtinga – tai labai pavojinga, nes niekada iki galo nežinai, ko galima tikėtis.
Statyti buvo paprasčiau, nes situacija aiški – visi puikiai žino, ką ir kaip reikia daryti“, – komentavo A. Šlapikas.
Darbus stabdė bombos
Jis pripažino, kad tilto sprogdinimas – neeilinis įvykis šiame darbe. Juolab, kad tai teko daryti ne vieną, o keturis kartus.
„Negalima iš karto susprogdinti viso tilto – tai buvo daroma etapais. Po kiekvieno sprogdinimo valydavome nuolaužas ir ruošdavomės naujų užtaisų montavimui“, – aiškino darbų vadovas.
Šalia tilto susispietę smalsuoliai didelės pirmojo sprogimo bangos nepajuto, tik po trenksmo ėmė kaukti automobilių signalizacijos.
Su sprogmenimis statybininkams teko susidurti ir pradėjus atramų įrengimo darbus. Kasant gruntą tai nutiko ne sykį ir kiekvieną kartą tekdavo kviesti išminuotojus.
„Sulaukę skambučio jie jau žinodavo, kad kreipiasi kažkas iš dirbančių prie Panemunės tilto“, – juokėsi darbų vadovas.
A. Šlapikas sakė, kad mažiausiai keturis kartus buvo paskelbta operacija „Skydas“, o statybvietėje pasirodydavo policijos pareigūnai, medikai ir išminuotojai.
Statybininkams taip pat kilo sunkumų ardant laikinąjį tiltą, kuriuo vykdant darbus važinėjo technika. Giliai į Nemuno dugną įsmigusius polius pašalinti pavyko tik pakvietus į pagalbą narą.
