Šiuo metu restauruotos GAZ-M-20 „Pobeda“ vertė neretai viršija tuometinio „Mercedes-Benz“ vertę, o už restauruotą pirmos laidos GAZ-21 „Volga“ kolekcininkai negaili ir 50 tūkstančių eurų viršijančių sumų.
Su kokiomis problemomis tenka susidurti restauruojant senus automobilius, portalui lrytas.lt papasakojo Šiauliuose įsikūrusios įmonės „Autogedas“ restauravimo cecho vadovas Aivaras Butka.
Restauruoja įvairius automobilius
„Mūsų specializacija – automobilių, kurie buvo pagaminti po 1940-ųjų, restauravimas arba rekonstrukcija. Tai nereiškia, kad nesame restauravę ir senesnių automobilių.
Tačiau mes labiau linkę draugauti su metalu, o praėjusio amžiaus pradžioje gamintų automobilių kėbului dar buvo naudojama nemažai medienos.
Restauruojamų automobilių markė mums nėra svarbi.
Antram gyvenimui esame prikėlę ir nemažai vokiškų, amerikietiškų, ir Sovietų Sąjungoje pagamintų automobilių.
Teko restauruoti visą gamą Gorkio automobilių gamyklos gaminių: GAZ-12 ZIM, GAZ-13 („Čaika“), GAZ-M-20 „Pobeda“, GAZ-21 „Volga“.
Sovietų Sąjungos automobilių pramonės ikonomis tapusių GAZ-21 esame restauravę išties nemažai“, – sakė A.Butka.
Kuria ir automobilių replikas
Dėl automobilio restauravimo į juos besikreipiančius klientus A.Butka sakė galįs suskirstyti į kelias kategorijas.
„Prie pirmosios priskirčiau tuos, kurie turi sentimentų sovietinei technikai. Į mus dėl tokių automobilių restauravimo kreipiasi ir lietuviai, ir latviai, ir rusai.
Antra kategorija – tai tie, kurie nori restauruoti ne sovietinius automobilius. Dažniausiai tenka restauruoti klasikinius „Mercedes-Benz“ ar galingus amerikietiškus automobilius. Užsakymų dėl tokių automobilių restauracijos mes daugiausia sulaukiame iš užsieniečių.
Prie trečios kategorijos priskirčiau tuos, kurie nori susikurti savo svajonių automobilį.
Kalbu apie šiuolaikinius automobilius, kurie po rekonstrukcijos įgauna senovinę išorę, ar senovinius automobilius su patobulintais varikliais, stabdžiais bei valdymo sistemomis.
Tai – ne tik sovietinės automobilių pramonės ikonomis tapusių pobedų ar volgų replikos, bet klasikinių „Mercedes-Benz“, „Chevrolet“ ar kitų vakarietiškų automobilių replikos, kurioms sukurti mes naudojome tų pačių firmų vėlesnės laidos automobilius“, – sakė A.Butka.
Darbų apimtį lemia keli veiksniai
Paklaustas, kokius automobilius – vakarietiškus ar sovietinius – lengviau restauruoti, įmonės „Autogedas“ restauravimo cecho vadovas atsakė, kad viską lemia automobilio būklė ir galimybės gauti jam atsarginių dalių.
„Jei automobilio kėbulas stipriai pažeistas korozijos, o atsarginių dalių surasti sunku, restauratorių laukia sunkus ir ilgas darbo procesas.
Remdamasis turima praktika galiu pasakyti, kad restauruojant sovietinius automobilius tenka susidurti su didesnėmis problemomis“, – sakė A.Butka.
Pasak cecho viršininko, restauruojant sovietinių automobilių kėbulus viską lemia trys veiksniai. Tai – natūrali korozija, autoavarijų pasekmės ir automobilio remonto lygis po autoįvykių.
„Pavyzdžiui, jei GAZ-21 „Volga“, kurių esame restauravę daugiausia, buvo gerai prižiūrimas ir laikomas vėdinamame garaže, yra tikimybė, kad jis nebus stipriai surūdijęs ir kėbulo restauracija nepareikalaus didelių investicijų.
Per avarijas dažniausiai nukentėdavo buferiai. Jau minėto modelio „Volga“ buferį vairuotojai sulankstydavo ir keisdami ratus – automobiliui GAZ-21 domkratas buvo kišamas ne po slenksčiu, o po buferiu.
Automobilių remontas po avarijų Sovietų Sąjungoje totalinio deficito laikais buvo ypač problemiškas.
Gauti atsarginių dalių buvo sunku, į autoservisus be pažinčių ar pakišų nepateksi. Net ir sulaukęs savo eilės į autoservisą dar nebuvai garantuotas, kad automobilis bus suremontuotas kokybiškiau, nei tai galėtų padaryti tavo garažo kaimynas.
Ir žmonės sukosi kaip išmanydami: per avariją sulankstytą kėbulą virindavo autogenu, sulankstytų dalių formą atstatinėdavo plaktuku, ant viršaus tepdavo storą sluoksnį glaisto.
Gavus taip „suremontuotą“ automobilį tenka viską pradėti iš pradžių“, – sakė A.Butka.
Naudojo ir vietoj sunkvežimio
Sovietų Sąjungoje į senus automobilius buvo žvelgiama atsainiai.
„Aštuntajame–devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais GAZ-21 nebuvo vertinami. Nemažai šių automobilių tapo pagalbininkais ūkyje, kuriais buvo galima parsivežti kad ir toną plytų.
Toks lengvojo automobilio naudojimas vietoj krovininio užmušė arba stipriai subjaurojo didelę dalį šios laidos volgų.
Labai daug pas mus restauruoti patenkančių GAZ-21 bagažinės dugnas yra įdubęs. O tai byloja, kad šis automobilis buvo naudojamas ne pagal paskirtį.
To negalima pasakyti apie tų pačių laikų vakarietiškus automobilius. Jų savininkai savo automobilius visada naudojo pagal paskirtį“, – sakė restauravimo cecho vadovas.
Sunku rasti atsarginių dalių
Didele problema restauruojat sovietinius automobilius tampa atsarginių dalių trūkumas ir jų kokybė.
„Net radęs skelbimą apie parduodamas GAZ-21 atsargines dalis negali pradėti džiūgauti.
Sovietinėje automobilių pramonėje kokybiškesnės detalės buvo naudojamos surenkant naujus automobilius, o nekondicinės keliaudavo į atsarginių dalių sandėlius.
Todėl net, tarkime, tokio nekondicinio sparno be pripjovimo ir virinimo tu taip paprastai į kėbulą neįstatysi.
Restauruodami automobilius gumines detales mes stengiamės keisti naujomis, o ne penkiasdešimt metų kur nors sandėliuke pragulėjusia originalia detale.
Per tiek laiko guma praranda savo savybes ir, tarkime, originalios pakeistos važiuoklės guminės detalės tarnaus gal tik metus laiko, o po to jas vis tiek reikės keisti.
Buvo atvejis, kai žmogus mums paskambino ir pagyrė turįs naują GAZ-21 priekinį stiklą. Nuvažiavus jo apžiūrėti vyras stiklą ištraukė iš šiaudų krūvos.
Nuvalęs dulkes pamačiau, kad stiklas stipriai subraižytas ir tokio dėti į restauruojamą automobilį negalima, nes didelius pinigus mokantis klientas tikrai neapsidžiaugs jį išvydęs“, – sakė A.Butka.
Dalis gaminasi ir patys
Kai kurias kolekcininkių dėmesį traukiančių GAZ-21 interjero detales gamina specializuotos įmonės.
„Autogedo“ restauratoriai bendradarbiauja su keliomis tokias detales Latvijoje ir Ukrainoje gaminančiomis įmonėmis.
„Tačiau restauruojant senus automobilius keblumų dėl atsarginių dalių iškyla nuolat. Jei jų tenka ieškoti ilgai, mes tuomet stabdome vieną projektą ir imamės kito, o gavę reikiamą detalę jį vėl atnaujiname.
Pasitaiko, kad reikiamos detalės nėra iš kur gauti arba mūsų netenkina siūlomos replikos kokybė. Tuomet tokią detalę gaminamės patys.
Restauruodami GAZ-21 automobilius mes patys visuomet gaminamės akumuliatorių laikiklius ir posparnius“, – sakė A.Butka.
Variklių remontui prireikia donoro
Dar daugiau problemų restauratoriams kyla remontuojant sovietinių automobilių variklius ir greičių dėžes.
„Restauruodami GAZ-21 variklius dažniausiai susiduriame su vožtuvų pakėlimo mechanizmo problemomis – jis būna labai sudilęs.
Į sovietinių laikų atsargines automobilių detales mes žiūrime rezervuotai.
Jei detalė pateko į atsarginių dalių sandėlį, tikriausiai buvo netinkamų matmenų ir variklį rinkę meistrai jos negalėjo ten įdėti.
Todėl norint restauruoti vieną variklį kartais tenka papildomai išrinkti dar kelis naudotus analogiško sovietinio automobilio variklius“, – sakė A.Butka.
Restauruoja netgi varžtelius
Į įmonės „Autogedas“ restauravimo cechą patenkantys automobiliai pirmiausia „išrengiami“ iki varžtelio.
„Tik pašalinę senus dažus mes galime įvertinti kėbulo būklę ir spręsti, ką su juo toliau daryti.
Automobilio važiuoklė taip pat išrenkama iki varžtelio, o dalys cinkuojamos.
Kartais paaiškėja, kad automobilio važiuoklė buvo remontuota naudojant kito modelio dalis. Tenka vėl viską sudėlioti į savo vietas. Klientai pageidauja originalių dalių.
Restauruodami automobilius mes stengiamės nenukrypti nuo originalo. Restauruojame net originalius žibintų lempučių lizdus.
Restauruodami automobilių interjerą mes stengiamės naudoti tokius audinius, kurių raštas ir spalvos labiausiai panašios į tuo metu naudotų audinių raštus ir spalvas.
Plastikines detales mes perkame iš jų replikas gaminančių įmonių. Čia pasiūla yra gana didelė, tik reikia atsižvelgti į šių gaminių kokybę bei kainą“, – sakė A.Butka.
Modernizuoja radijo imtuvą
Jei klientas pageidauja, „Autogedo“ meistrai atnaujina ir radijo imtuvą.
Išoriškai radijo imtuvas išlieka toks pat, tačiau yra modifikuojamas, kad galėtų priimti šiuolaikinių FM dažnio radijo stočių siunčiamas bangas.
„Tačiau pasitaiko ir tokių klientų, kurie pageidauja autentiškumo. Tuomet restauruojame tik radijo imtuvo išorę, tačiau į jo vidų nelendame.
Iš restauravimo cecho automobilis išrieda gražesnis už tą, kuris nuvažiavo nuo gamyklos konvejerio.
Po restauracijos tarpai tarp kėbulo detalių tampa vienodi, kuo nepasižymėjo ką tik pagaminti sovietiniai automobiliai“, – sakė A.Butka.
Tenka pasukti galvą
Daugiausia keblumų meistrams kyla restauruojant prestižinius sovietų automobilius GAZ-12 ZIM, GAZ-13 „Čaika“ ir GAZ-14 „Čaika“.
„Šie automobiliai buvo gaminami aukštiems partiniams ir valstybiniams Sovietų Sąjungos veikėjams, todėl jų išleista nedaug. Tai reiškia, kad gauti atsarginių dalių tokiems automobiliams yra beveik neįmanoma.
Pavyzdžiui, dabar sukame galvą, kur gauti arba kaip pasigaminti GAZ-13 „Čaika“ automatinės pavarų dėžės valdymo lyną, kurio konstrukcija yra specifinė.
Šiuo metu ieškome ir kito restauruojamo automobilio GAZ-14 variklio tarpinių. Neabejoju, kad abi šias problemas pavyks išspręsti“, – sakė A.Butka.
Procesas trunka ne vienus metus
Dėl didelės darbų apimties, ypač dėl atsarginių dalių trūkumo, automobilio restauravimas yra brangus ir ilgai trunkantis procesas.
„Automobilį restauruoti pasiryžęs klientas turi būti kantrus. Negaištant daug laiko atsarginių dalių paieškai automobilio restauravimas gali trukti apie 1–2 metus.
Jei atsarginių dalių tenka ieškoti ilgai, restauravimas užtruks dar ilgiau.
Kažko pristigęs sustabdai tą projektą ir eini prie kito, o vėliau, pašalinus trūkumus, vėl prie jo grįžti“, – sakė A.Butka.
Restauruoti ryžtasi vedami sentimentų
Automobiliui restauruoti išleisti pinigai gerokai kilsteli tokio automobilio vertę, tačiau tai dar nereiškia, kad į automobilio restauravimą investuotos lėšos atsipirks.
„Dažno Sovietų Sąjungos piliečio svajone buvusi pokarinė GAZ-M-20 „Pobeda“ restauruojama rečiau, nes galutinė suma, kurią reikia tam paaukoti, išties nemaža.
Tokių GAZ-M-20, į kurias reikėtų mažai investuoti, faktiškai jau nebėra. Jų kėbulas dažniausiai būna suėstas rūdžių. O prikelti tokį automobilį kainuoja daug.
Neretai klasikinio „Mercedes-Benz“ restauracija kainuoja mažiau nei „Pobeda“.
Dauguma sovietinius automobilius restauruoti nusprendusių žmonių tam ryžtasi vedami ne išskaičiavimo, o sentimentų.
Galbūt tokiu automobiliu važinėjo jo tėvas ar senelis, gal tokiu automobiliu jis mokėsi vairuoti, o gal apie tokį svajojo vaikystėje“, – sakė A.Butka.
(Bus daugiau)
