Kurios sistemos vairuotojams yra naudingiausios?
Prie aktyvaus saugumo sistemų priskiriama elektroninė stabilumo kontrolė (ESP), stabdžių antiblokavimo sistema (ABS), aktyvi greičio palaikymo kontrolė ir kitos.
Pasyvaus saugumo sistemos yra tos, kurių efektyvumo išbandyti geriau netektų. Tai yra oro pagalvės, saugos diržai, automobilio deformacijos zonos ir kiti dalykai, kurių efektyvumu galima įsitikinti tik kritiniu atveju.
Stabdžių antiblokavimo sistema (ABS) neleidžia ratams slysti stipriai stabdant, tad galima kontroliuoti automobilio judėjimo kryptį.
Elektroninė stabilumo kontrolė (ESP, ASC, DSC ir t.t. – daugelis gamintojų naudoja skirtingus pavadinimus) padeda ištiesinti automobilio trajektoriją šiam pradėjus slysti.
Stabdžių jėgos paskirstymo sistema (EBD) sulygina skirtingų ratų stabdymo jėgą ir padeda išvengti slydimo staigiai stabdant. Tokių sistemų, kurių veikimo geriau jau netektų sužinoti, yra ir daugiau, tačiau šios – pagrindinės.
Pastaraisiais metais išpopuliarėjo aktyvi greičio palaikymo kontrolė, dažniausiai vadinama ACC santrumpa.
Ji išlaiko atstumą iki priekyje važiuojančios transporto priemonės: šiai pristabdant, automobilis su ACC taip pat sulėtės. Greitėjant – vysis paskui iki nustatytos greičio ribos.
Autonominis stabdymas yra kone revoliucija, kalbant apie automobilių galimybes vairuoti savarankiškai. Nemažai naujų automobilių gali sustoti patys priešais netikėtai atsiradus kliūčiai ir vairuotojui nesiėmus jokių veiksmų siekiant jos išvengti.
Tačiau šių sistemų efektyvumo verčiau nebandyti be reikalo. Skirtingų gamintojų automobiliuose autonominis stabdymas veikia priklausomai nuo skirtingo greičio ir dažnu atveju yra skirtas tik sušvelninti smūgį, o ne pakeisti stabdžio pedalą.
Daugelis elektroninių sistemų, priskiriamų aktyviam saugumui, veikti pradeda tik esant ekstremaliai situacijai – prireikus staigiai stabdyti ar paslydus. Tačiau kokios yra aktyvaus saugumo sistemos, leidžiančios išvengti tų ekstremalių atvejų?
Pirmoji ir bene pagrindinė – temperatūra. Kone visi šiuolaikiniai automobiliai jau turi oro kondicionierių, padedantį išgyventi šiltuoju metų laiku, o daugelis – ir automatinę klimato kontrolę. Jos veikimas itin paprastas: tereikia nusistatyti norimą temperatūrą ir sistema pati parinks, automobilį reikia šildyti ar vėsinti.
Dalis automobilių turi dviejų zonų klimato kontroles, kuomet vairuotojas ir keleivis gali nusistatyti skirtingas temperatūras. Kai kurie prabangūs automobiliai turi ir dar daugiau – tris ar net keturias klimato kontrolės zonas, tuomet atskirą temperatūrą gali nusistatyti ir sėdintieji ant užpakalinės sėdynės.
Pačios sėdynės patogumas taip pat priskiriamas prie svarbiausių elementų.
Automobilių sėdynės dažnai būna šildomos, o kartais turi ir ventiliavimo ar masažo funkcijas.
Pasyvus saugumas tobulėja kasmet
Bet kuriame vaizdo įrašų talpinimo tinklalapyje internete nesunku rasti siužetų, kuriuose imituojama avarija tarp seno ir naujo automobilio.
Naudotų transporto priemonių gerbėjus kai kurie vaizdai gali stipriai sukrėsti: pavyzdžiui, keturi naujame nedideliame hečbeke sėdintys keleiviai, miesto greičiu (apie 50 km/val.) patyrę kaktomušą su praėjusiame amžiuje sukurtu visureigiu, greičiausiai atsipirktų nedideliais sužeidimais, kai sename automobilyje sėdintys žmonės savo kelionę baigtų geriausiu atveju ligoninėje.
Šiandien į visus automobilius montuojamos ne tik anksčiau jau minėtos aktyvaus saugumo sistemos, bet ir daugelis pasyvaus saugumo elementų: tai oro pagalvės (vairuotojo, keleivio, langus uždengiančios šoninės, kelių ir t.t.), prieš avariją automatiškai įsitempiantys saugos diržai, o patys automobiliai sukonstruoti taip, kad smūgio energiją sugertų priekyje įrengtos deformacijos zonos ir kuo mažiau jos būtų perduota į automobilio saloną.
Nemažai įtakos saugumui po avarijos turi ir šiuolaikiniuose automobiliuose esančios automatinės elektros įtampos išjungimo ar degalų pompos darbo sustabdymo sistemos, sumažinančios gaisro tikimybę po eismo įvykio.
