Pasirodo, pagal kėbulo defektus iš karto galima pasakyti, ką meistras padarė blogai. Kokios didžiausios savamokslių klaidos ir kaip dar prieš perkant automobilį įvertinti kėbulo detales?
Netinkamos sąlygos, per plonas sluoksnis, bet kaip padengtas paviršius – priežasčių tam, kad pradėjo luptis kėbulo detalių lakas, gali būti ne viena.
Bendraudami su autoservisų meistrais vis dažniau išgirstame, jog tenka ne tik savo darbą dirbti, bet ir taisyti kitų paliktą broką.
Kaip pastebėti broką?
Perkant automobilį svarbiausia atkreipti dėmesį į detalių spalvos ir atspalvius. Taip pat šiais laikais nesunku rasti prietaisą, su kuriuo galima patikrinti dažų ir kitų medžiagų sluoksnio storį.
„Remlyga“ direktorius Aidas Danilovas pastebėjo, kad tokie įranga brangiai kainuoja, tačiau esant poreikiui, gali būti nuomojama.
Iš gamyklos automobiliai išvažiuoja padengti 100-120 mikrometrų dažų sluoksniu. Jei šis rodiklis smarkiai viršijamas, galima numanyti, kad buvo atliktas nekokybiškas remontas.
Defektus galima pastebėti ir plika akimi. “Temis“ dažytojas Algis Malinauskas patarė atkreipti dėmesį į tarpdurių briaunas: gamintojai vienu metu nudažo visą detalę, o prastai dirbantys meistrai palieka nepoliruotą lako paviršių, kuris yra matinis. Patį prasčiausią darbą, anot jo, išduos aštri briauna.
Apelsino žievelę primenantis danga, pūslės, besilupantys dažai ir aštrios briaunos – tai tik dalis pavydžių, kuriuos galima laikyti prastai atliktų kėbulo darbų įrodymais.
Savo darbą išmanantys meistrai pažymi, kad taip stengiamasi remontą atlikti kuo pigiau.
„Neturi tinkamos įrangos arba skuba – neišdžiovina medžiagų, o vėliau išlenda visi defektai“, – aiškino A. Danilovas.
Svarbu tinkamai paruošti
Apžiūrėdamas iš pažiūros tvarkingo „Renault“ stogą A. Malinauskas atkreipė dėmesį į automobilio stogą. Specialistas juokavo, kad dėmės – anaiptol ne paukščių išdaiga, o nusilupęs lakas.
„Jis arba buvo kažkuo apipiltas, arba padengtas nekokybiškai, galbūt – labai plonu sluoksniu. Dar viena galimybė – netinkamos sąlygos“, – kalbėjo specialistas.
Su tuo nuolat susiduria būtent kėbulo remonto darbus atliekantys specialistai. Pasakodami apie dažniausius defektus ir jų priežastis, pirmiausia žinovai akcentuoja kėbulo paruošimą darbams.
A. Danilovas paaiškino, kad prieš remontą automobilį reikia nuplauti, nuriebalinti paviršius, įvertinama spalva. Taip pat kėbulas apžiūrimas ieškant papildomų pažeidimų.
„Būna, kad atvažiuoja dėl vieno sparno, o paaiškėja, kad kitame – dar daugiau pažeidimų. Tuomet jau pradedame paruošimą“, – dėstė pašnekovas.
Paruoštą paviršių kėbulų remontininkai gruntuoja ir dažo. Lietuvos automobilių parke vyrauja klasika – dažymas viena spalva.
Čia svarbiausia, kad lygus paviršius būtų nudažytas kokybiškai, o atskirų detalių atspalviai nesiskirtų.
Džiovinimui reikalinga šiluma
Žinovai sako, kad taip pasitaiko dažnai, mat parinkti tinkamiausią spalvą – ypač sudėtinga. Pradedama nuo spalvos kodo, tačiau jis gali turėti iki 20 variantų, todėl galiausiai vis tiek tenka rinkti „iš akies“.
„Remlyga“ dažytojas ir spalvų parinkėjas Laurynas Apanavičius kaip vieną iš priežasčių, dėl kurių gali skirtis kėbulo detalių atspalviai – netinkamai parinkta grunto spalva.
Kad pavyktų suvienodinti visų kėbulo dalių atspalvius, dažymo meistrai dažnai atlieka vadinamuosius „perėjimus“.
Visgi net ir ant tinkamu spalvos tonu padengto automobilio paviršiaus gali atsirasti defektų. „Martonas“ kėbulų serviso vadovas Audrius Gritėnas pažymėjo, kad dažymui reikalingos specifinės sąlygos, o svarbiausia – šiluma.
„Ne visi meistrai gali turėti patalpas, kuriose temperatūra siektų nuo 18 iki 21 laipsnio.
Jeigu automobilis yra ruošiamas žemesnėje temperatūroje – medžiagos nevisiškai išdžiūva, o dėl to viršutiniame sluoksnyje atsiranda defektai“, – komentavo jis.
Vienas ryškiausių ir greičiausiai pastebimų paviršiaus pažeidimų yra korozijos pėdsakas – rūdys. Jos labiausiai „kankina“ senesnius automobilius.
Rūdys ant plastikinių detalių
Tačiau kalbinti autoservisų darbuotojai sako, kad po paviršiaus pūslelėmis besislepiančios rūdys gali suardyti ir naujas, tačiau nekokybiškai parengtas automobilio dalis.
A. Malinauskas pastebėjo, kad taip nutinka tiems, kurie gaili pinigų kokybiškam remontui. Vietoje to varo automobilį pas meistrus, kurie pašveitę rūdis paslepia jas po glaistu. Po pusmečio korozija vėl pasirodo.
Besdamas pirštu į nelygumus ant galinio automobilio sparno L. Apanavičius paaiškino, kad tokie „burbulai“ gali susidaryti arba dėl netinkamų kėbulo darbų, kuomet virinant paliekamas oro tarpas, arba nebuvo naudojamos antikorozinės medžiagos.
Specialistai atkreipia dėmesį ir į plastmasines kėbulo dalis. Pasirodo, jos rūdija. Tačiau ir jų defektai taisomi, tad skubiai ieškoti naujos detalės neverta.
Įskilimai ant buferių, anot A. Malinausko, atsiranda dėl nekokybiško remonto, kai užuot suvirinę meistrai detalę lituoja naudojami tinkliuką. Tuomet ir atsiranda rūdys, mat šios pagalbinės priemonės – metalinės.
Dar viena dažnai pasikartojanti neprofesionalių meistrų klaida – storiausias glaisto sluoksnis.
Liaudiškai vadinamu „špakliumi“ aplipdytas automobilis ilgai neatlaikys, tuoj ims skilinėti ir trupėti, tikina kėbulų meistrai.
„Didelis glaisto kiekis ant detalės reiškia, kad blogai buvo atlikti kėbulo remonto darbai. Tiesiog reikia tinkamai ištiesinti metalą ir parengti jį tolimesniam darbui – paruošimui ir dažymui“, – aiškino L. Apanavičius.
Žinovai duoda patarimą, kaip renkantis automobilį plika akimi pastebėti kėbulo defektus. Apie tai žiūrėkite laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ reportaže.
