Bet yra dar viena smulkmena, atsiradusi automobilyje gerokai seniau, nei saugos diržai ar veidrodėliai – tai daiktadėžė.
Šiek tiek su automobilių istorija susipažinę skaitytojai žino, iš kur atsirado daiktadėžė ir kokia buvo tikroji jos paskirtis. Iš tiesų tai išduoda angliškas jos pavadinimas (angl. „glovebox“ arba „glove compartment“).
Lietuviams iki šiol labiau įprastas rusiškos kilmės žargonizmas „bardačiokas“, tačiau angliškasis terminas yra tikslesnis, mat kadaise jos tikrai buvo skirtos pirštinių laikymui.
Verta pažymėti, kad motorizuoto transporto istorijos pradžioje drabužių laikymui skirtų įrengimų buvo ir daugiau, tačiau vienintelė priekyje patalpinta daiktadėžė išliko iki mūsų dienų.
Apskritai, daiktadėžė yra seniausia automobilio salono įrangos dalis. Tuo metu, kai ji buvo išrasta, dar nebuvo nei galinio vaizdo veidrodėlių, nei valytuvų, nei spidometro.
Su pirmaisiais automobiliais
Daiktadėžės idėja atsirado labai anksti. Dar tuomet, kai žmonės automobilius laikė neįprastai vežimais be arklių amerikiečių kompanija „Packard“ specialų uždarą skyrių įvairiems ryšuliams ir daiktams, kuriuos reikėjo apsaugoti nuo drėgmės.
„Thrillist“ apžvalgininkai anglišką terminą „glove compartment“ (liet. pirštinių skyrius) sieja su legendine lenktynininke Dorothy Levitt. Ši moteris taip pat valdė lėktuvą ir buvo profesionali mechanikė.
Būtent ji viena pirmųjų pasiūlė, kad vairuotojas ir keleiviai savo pirštines galėtų dėti į specialų skyrių. Tiesa, tuomet jis labiau panašėjo į stalčių ir buvo įrengtas po sėdyne.
Pirmiesiems vairuotojams reikėjo pirštinių, mat jie buvo prastai apsaugoti nuo dulkių ir permainingų oro sąlygų. Po to, kai šią idėją įdiegė „Packard“, ji labai greitai išpopuliarėjo. 1902 metais daiktadėžę savajame automobilyje įrengė „Oldsmobile“.
Ją tuomet atstojo priekyje patalpinta odinė kuprinė, kurią reikėjo užsegti keturiomis sagtimis. Panašią į dabartinio dizaino daiktadėžę dar po metų pristatė „Duryea“.
Automobilio priekyje buvo įrengta dėžutė, kurios dangtis atidarė į viršų. Kiti gamintojai naudojo įvairiausių tipų ir pavidalų maišus, krepšius ar pintines, tačiau maždaug ketvirtajame dešimtmetyje daiktadėžės tapo standartine įranga.
Ne visi sumanymai pasiteisino
Bėgant laikui jose buvo talpinami įvairiausi daiktai, vienas iš charakteringų pavyzdžių yra vartotojo instrukcijos laikymas, tačiau įpusėjus XX amžiui dėmesys jau buvo kreipiamas ne vien tik į funkcionalumą.
Kuomet po Antrojo pasaulinio karo vyravusio ekonomikos klestėjimo metais automobiliai pagaliau tapo šiek tiek daugiau nei transporto priemonėmis, netgi daiktadėžės tapo vienu iš būdų perteikti savininko asmenybė išskirtinumą.
Kai kuriais atvejais jo netgi atstojo maisto padėklus, nors net kavos puodelių laikikliai tuo metu dar nebuvo išrasti. Tiesa, nors jais buvo galima puikiai naudotis tol, kol automobilis stovėjo vietoje, važiuojant toks išradimas buvo beprasmiškas.
Verta pažymėti, kad pirštinėms skirtos daiktadėžės prabangiuose automobiliuose nebuvo vienintelis su drabužiais susijęs aksesuaras. Ankstyvieji „Cadillac“ modeliai turėjo kabyklas, kuriose buvo galima palikti apsiaustus, mat važiuoti prastai nuo aplinkos apsaugotu automobiliu buvo šalta.
Ši tendencija išsilaikė iki pat šeštojo dešimtmečio ir netgi leido gamintojams užsidirbti papildomai, siūlant klientams prekės ženklais siuvinėtą aprangą.
Parengta pagal jalopnik.com
