Vieniems tai įvaizdžio dalis, todėl išleidžiamos neproporcingos pajamoms sumos, tačiau yra grupė žmonių, kuriems reikia transporto priemonės nuo taško A nusigauti iki taško B.
Būtent jiems ir sudarėme šį daugumai gyvenimo atvejų tinkančių transporto priemonių sąrašą. O geriausia, kad visi jame esantys automobiliai kainuoja ne daugiau kaip vieną tūkstantį eurų.
Jį rengiant savo patirtimi apie dažniausius šių lietuvių pamėgtų mašinų gedimus ir stipriausias konstrukcijos dalis prisidėjo „Žydriaus motorai“ dirbtuvių meistras Žydrūnas Janušauskas.
Racionalus pasirinkimas:
„Audi 80“, (1986-1991 m.)
Nors pasiturintys tautiečiai į šiuos modelius žiūri su kreiva šypsena, o jų vairuotojų adresu nevengia paleisti su kaimiška gyvenamąja vietove susijusių komentarų, tai vis dar išlieka labai geras pasirinkimas taupiesiems.
Padorų egzempliorių pavyks įsigyti ir už gerokai mažesnę nei tūkstantis eurų sumą, taip pat, norite tikėkite, norite – ne, šie modeliai yra vis dar vežami iš Vokietijos.
„Audi A4“ būtų solidesnis pasirinkimas, tačiau aliuminio lydinių detalės šio modelio pakaboje daro jį gerokai jautresnį prastiems keliams. Jei kėbulas nebuvo pažeistas avarijoje, 80 modelis taip pat stebėtinai mažai rūdija.
Privalumai: pigios detalės, 1,8 l benzininiuose varikliuose gerai veikia senos kartos dujų įranga.
Trūkumai: ne itin stabilus posūkiuose dėl netinkamos priekinių ratų geometrijos, tenka dažnai keisti gumines pakabos įvores, sedanas nėra itin erdvus.
„Audi 100“, A6, (1990-1997 m.)
Lietuvoje dažnai įvardinamas kaip absoliučiai geriausias pigaus automobilio pasirinkimas. Geriausias be konkurencijos motoras šiam modeliui yra 2,5 l vienaeilis penkių cilindrų turbodyzelis. Dėl gero sukimo momento „Audi 100“ su šiais motorais neretai naudojami ir ūkio darbuose.
Pats motoras patikimas, tačiau dažna šių modelių liga yra dėl blogos frikcinės sankabos pavaros lūžtantys mechaninės šešių laipsnių pavarų dėžės sinchranizatoriai. Apskritai, dėl didelio sukimo momento su greičių dėže reikėtų elgtis švelniai.
Benzininiai varikliai turi didžiulį apetitą net ir tuo atveju, kai yra maitinami dujomis, tačiau įspūdingos traukos nesuteikia.
Apžiūrinėjant kėbulą reikėtų atkreipti dėmesį į slenksčius ir ratų arkas, nes šios vietos rūdija labiausiai. Važiuoklės konstrukcija paprasta, tačiau kaip ir kituose „Volkswagen“ koncerno modeliuose gali kilti problemų su galiniais diskiniai stabdžiais.
Privalumai: paprasta važiuoklės konstrukcija, patikimi 2,5 l dyzeliniai varikliai, talpi universalo bagažinė.
Trūkumai: rūdijantys slenksčiai, neekonomiški benzininiai varikliai, lūžtančios 6 laipsnių greičių dėžės.
„Mazda 323“, (1998-2003 m.)
Vokiškus automobilius itin pamėgusių lietuvių gretose šis modelis yra tikras „tamsusis arkliukas“.
Kaip ir daugelio japoniškų modelių atveju, patartina rinktis benzininius variklius ir, kad jie ilgai tarnautų, nepamiršti kas 60 tūkst. km pakeisti paskirstymo diržą. Dyzelinių variklių meistrai pataria vengti.
Kaip kompaktiškas automobilis „Mazda 323“ turi pavydėtinai komfortišką važiavimą suteikiančią pakabą. Privalumas mūsų šalyje yra ir sklandus benzininio variklio darbas su paprastesne dujų įranga.
Privalumai: komfortiškas važiavimas, geri benzininiai varikliai, imlumas dujų įrangai.
Trūkumai: prastas atsparumas korozijai, nepatikimi dyzeliniai varikliai.
E klasės „Mercedes-Benz“, (1985-1996 m.)
Nors dauguma pirmos kartos E klasės „Mercedes-Benz“ iškeliavo į Kirgiziją, Tadžikiją, Gruziją ir kitas egzotiškas šalis, vienas kitas iš šių klasika tampančių automobilių dar liko Lietuvoje.
Patrauklesnis dėl naujesnių pagaminimo metų ir didesnio prieinamumo dažnam gali atrodyti C klasės modelis, tačiau patyrę meistrai rekomenduoja rinktis būtent E klasę.
Stebinantis, tačiau praktikoje patikrintas faktas tas, kad šie modeliai mažiau rūdija. Taip pat jų konstrukcijoje panaudota mažiau plastmasės, o ir pats surinkimas atliktas kokybiškiau.
Privalumai: 500 tūkst. km be problemų įveikiantys motorai, pavyzdinga surinkimo kokybė, komfortą garantuojanti pakaba.
Trūkumai: potencialiai didelė rida, brangios detalės, didokos degalų sąnaudos.
„Opel Astra“, (1998-2004 m.)
Šis modelis mūsų šalyje yra labai populiarus kaip pradedančiųjų vairuotojų automobilis. Dažniausiai tokį pasirinkimą lemia šiek mažesnė nei „Volkswagen Golf“ kaina, leidžianti įsigyti keletu metų naujesnį modelį.
Prie komforto įpratusius tautiečius gali erzinti pigi interjero apdaila, tačiau nedidelė eksploatacijos kaina tai atperka.
Į benzininius variklius reikėtų pilti tik itin kokybišką sintetinę alyvą. Tuomet sumažės deginių, kurie dėl aukštos degimo temperatūros renkasi ant cilindro sienelių. Į tepalo keitimą, apskritai, reikėtų kreipti ypatingą dėmesį.
Renkantis 1,7 l dyzelinį variklį vertėtų pamėginti atsekti, ar tai „Isuzu“, ar „Opel“ pagamintas agregatas. Vokiškas motoras remontuojamas lengvai ir nebrangiai, o japoniškas – pranašesnės konstrukcijos, tačiau sunkiau prižiūrimas.
Ieškodami rūdžių šaltinių turėtumėte atkreipti dėmesį į priekines ir galines ratų arkas.
Privalumai: pigi eksploatacija, tvirta važiuoklė, patraukli kaina.
Trūkumai: dėmesio reikalaujantys benzininiai varikliai, nepakankama apsauga nuo korozijos, itin kuklus interjeras.
„Opel Vectra“, (1995-2002 m.)
Vidutinio dydžio modelis stebina puikiai sureguliuota važiuokle. Remontas gali būti brangus, tačiau renkantis kokybiškas detales jis nebus dažnas.
Labai patartina rinktis atnaujintą versiją, kuri buvo gaminama nuo 1999 m. Ji ne tik turi dailesnį interjerą, bet ir daug geriau nuo korozijos apsaugotą kėbulą. Net ir renkantis naujesnį modelį vertėtų atkreipti dėmesį į galines ratų arkas – čia dažniai randami korozijos židiniai.
Pats prasčiausias pasirinkimas dyzelinių variklių gamoje yra 2,2 l motoras, kuriam ties ketvirtuoju cilindru gali lūžti alkūninis velenas. Taip pat jį kamuoja nepatikimi degalų siurbliai, o lūžusios oro sklendės detalės turi tendenciją pakliūti į cilindrus.
Renkantis mažesnio darbinio tūrio dyzelinius variklius galioja tos pačios taisyklės, kaip ir „Astra“ modeliui.
Benzininių variklių pasiūloje optimalus variantas yra 1,8 l motoras. Kuklesnis 1,6 l agregatas mažesnėmis degalų sąnaudomis nepradžiugins.
Privalumai: puikiai sureguliuota ir tvirta važiuoklė, gera atnaujinto modelio apsauga nuo korozijos.
Trūkumai: brangios detalės, sudėtingas „Isuzu“ dyzelinių variklių remontas.
„Vokswagen Golf“, (1992-1997 m.)
Daugelio automobilininkų įvardinamas kaip pats prasčiausias visų laikų „Golf“, trečios kartos modelis pirmtakui nusileido ne vienoje srityje. Jis tarsi užpildė rinkos nišą, kol buvo ruošiamas ketvirtos kartos modelis.
Automobilis gavo prastesnius stabdžius, greičių dėžes, buvo ne taip smagiai valdomas, o blogiausia – tapo mažiau atsparus korozijai. Šis automobilis netgi sulaukė priekaištų už nevykusį išorės dizainą.
Tačiau visus šiuo trūkumus tokioje šalyje kaip Lietuva nusveria pigus remontas ir faktas, kad nuo trečios kartos „Golf“ pagaliau gavo tuo metu itin novatorišku laikytą 1,9 l turbodyzelinį variklį.
Privalumai: pigios detalės, ekonomiškas 1,9 l dyzelinis variklis, paprasta važiuoklės konstrukcija.
Trūkumai: prastesnis nei pirmtako atsparumas korozijai, iš praeitos kartos modelio paveldėti technologiškai pasenę mazgai.
„Volkswagen Passat“, (1988-1996 m.)
Ieškantiems tikrai erdvaus automobilio patartume rinktis ankstesnės kartos modelį su universalo kėbulu.
Atlenkę galines sėdynes tuomet turėtumėte tikrą mikroautobusą, tačiau rasti tvarkingą mašiną už nedidelę kainą bus tikrai sudėtinga.
Tuo metu renkantis tarp 1988 m. pasirodžiusio trečios kartos modelio ir po penkerių metų išleistos kosmetinius pakeitimus išgyvenusios jo pamainos, patartina rinktis pirmąjį variantą.
Lietuvių pamėgtas „delfinu“ vadinamas modelis iš tiesų buvo ne toks erdvus viduje. Tuo metu atsparumas korozijai praktiškai nepadidėjo.
Privalumai: pigios detalės, erdvi universalo bagažinė, ekonomiškas 1,9 l dyzelinis variklis.
Trūkumai: neatsparus korozijai kėbulas, prastas stabilumas važiuojant didesniu greičiu.
Pasirinkimas sportiškam važiavimui:
„Honda Civic“, (1995-2000 m.)
Jaunam vairuotojui tai yra puikus pasirinkimas, tačiau įsigyti šį automobilį nebus paprasta. Visų pirma, pasiūla lyginant su populiariausiais šalyje vokiškais modeliais yra juokingai maža net ir įskaičiuojant variantus su silpnesniais motorais.
Taip pat „Civic“ siaubingai rūdija. Tai vienas iš tų automobilių, kurių vairuotojams dėl korozijos pasitaiko situacijų, kai pro grindis gali išlįsti kojos arba pametamas variklis.
Jei visgi pavyks rasti egzempliorių su pakenčiamos būklės kėbulu, jis leis mėgautis visai gero miesto automobilio privalumais: neskubant degalų sąnaudos bus kuklios, o spaudžiant akceleratorių galingesni modeliai suteiks neblogą dinamiką.
Privalumai: galingi ir patikimi benzininiai varikliai, tikslus valdymas, nebrangus remontas.
Trūkumai: siaubingai rūdijantys kėbulai, prasta garso izoliacija, maža rinkos pasiūla.
3 serijos BMW, (1991-1998 m.)
Modelis su keturių durų sedano kėbulu yra ne tik sportiškas, bet ir ganėtinai praktiškas pasirinkimas.
Mėgautis puikiai sukonstruotos važiuoklės privalumais pakaks ir 1,8 l benzininio keturių cilindrų variklio. Visi šešiacilindriai yra galingesni, tačiau ir jų eksploatacija kainuos gerokai brangiau.
Taupumo sumetimais, galimas ir dujų įrangos montavimas, mat BMW motorai puikiai dirba ir su jomis. Prižiūrint motorą vertėtų sekti tepalo kokybę, kitu atveju gresia brangus sudilusio paskirstymo veleno remontas.
Privalumai: puikiai sureguliuota važiuoklė, tikslus valdymas, patikimi benzininiai varikliai.
Trūkumai: prasta apsauga nuo korozijos, brangus galingesnių modelių išlaikymas, aplinkos poveikiui neatsparūs salono apmušalai.
Pasirinkimas išvykoms į gamtą:
„Subaru Legacy“, (1993-1999 m.)
Nuolatinė keturių ratų pavara, atsparus korozijai kėbulas ir solidi surinkimo kokybė daro šį automobilį bene geriausiu nebrangiu pasirinkimu tam atvejui, jei mėgstate žvejoti, medžioti arba šiaip važinėjate prastais keliais bei bekele.
Dėl opozicinio variklio „Subaru“ svorio centras yra kiek žemiau, dėl to automobilis yra stabilesnis. Taip pat, nors dyzeliniai motorai pasirodė labai vėlai, benzininiai pasižymi patikimumu – nemažai automobilių su jais įveikė ir 500 tūkst. km.
Privalumai: atsparus korozijai kėbulas, puikus pravažumas, gera surinkimo kokybė.
Trūkumai: didokos degalų sąnaudos, nėra dyzelinių motorų, maža pasiūla rinkoje.
