Tiesą sakant, „Motorious“ – tai daugiau negu senienų krautuvė. Tai slenkstis į uždarą alternatyvaus motociklizmo pasaulį, Kopenhagos, o gal ir visos šalies vintažinės motociklininkų kultūros ašis.
„Kaip tavo sekmadienis?“ – klausia ūsuotasis pardavėjas, dirbantis „Motorious“ už prekystalio. Išgirdęs atsakymą „ačiū, lėtas“ jaunuolis pakraipo galva. Jam buvo sunkiau. Po vakarėlio atslinkusį sekmadienį jis išgulėjo lovoje bijodamas pajudėti ir prisiekinėja nepamenąs kelių paskutinių nugėrimo valandų.
Krautuvėlė, garažas ir baras
Ilgabarzdis Lau, vienas iš dviejų „Motorious“ įkūrėjų, vėliau pasakojo irgi nepamenąs kas ir kelintą užsibaigė, nors draugų susibėgimas turėjo tęstis tik iki vidurnakčio. O aš puikiai prisimenu, kad buvo jau po vidurnakčio kai tik iš trečio karto pataikęs užsėsti ant savo dviračio išriedėjau namo. Vikingų palikuoniai tuo metu buvo panašioje stadijoje, bet dar ne paskutinėje.
Trūkstamas detales su „Motorious“ įkūrėjais ir savininkais Lau Leerskovu ir Kasperiu Kroghu dėliojom praėjus keletui dienų po sezono uždarymo vakarėlio. Tai buvo pirmasis „Motorious“ interviu spaudai per visą jų gyvavimo istoriją.
Prisėsti pasikalbėti nusprendėme vidiniame parduotuvės kiemelyje esančiame garaže, kur Lau turi kampą susirinkinėti savo motociklams. Prieš kelias dienas šitame garaže buvo įrengtas baras virš kurio kabėjo falų pripaišytas lapas su vardais tų žmonių, kurie sutiko visuomeniniais pagrindais pilstyti gėrimus svečiams.
Tame savanorių sąraše buvo ir mano vardas. Taip, aš taip pat stovėjau valandą už baro ir pilsčiau šviesųjį, auksinį, stiprųjį, silpnąjį ir visokį kitokį alų, kurio pageidavo svečiai. Tiesa, čiaupai buvo tik du ir niekas nesivargino manęs informuoti koks alus kuriame. Alus yra alus. Todėl prie kiekvieno bokalo tekdavo pridėti: „Štai, jūsų alus. Geras alus.“
„Mes geriame daug alaus. Tikriausiai, pats pastebėjai. – šypsosi Lau į savo ilgą rusvą barzdą. – Taip, mūsų vakarėliuose pilna girtų žmonių, tačiau jie visi geros nuotaikos ir, laimei, jokių incidentų, jokių muštynių kol kas nekilo. Manau, taip yra dėl ypatingos atmosferos. Tokią atmosferą norime išlaikyti ir ateityje, todėl stengiamės nekviesti nepažįstamų žmonių ar tų kurie nesusiję su motociklizmu. Vienaip ar kitaip, liūdna nebūna.“
Rengia savo vakarėlius
„Motorious“ vakarėlius organizuoja du, o kartais tris kartus per metus. Dažniausiai jie vyksta motociklininkų sezono atidarymo, uždarymo ir Kalėdų proga.
„Tradiciniuose sezono atidarymo važiavimuose mes nedalyvaujame. Ten susirenka „visi“ ir lėtai juda viena kryptimi. Jiems tai, tikriausiai, įdomu. O aš taip lėtai važiuodamas iškart sudeginčiau savo 1947-jų „Flathead“ sankabą. Todėl mes rengiame savo uždarymus“, – užsiminė man Kasperis.
Šio sezono uždarymo vakarėlio planuota trukmė – nuo eilinio rugsėjo šeštadienio vidurdienio iki dvyliktos nakties. Buvau pasiryžęs dalyvauti nuo pat pradžių iki pat vidurnakčio, kad pamatyčiau kaip linksminasi dvivietėmis ar trivietėmis geldomis asfaltą raižantys barzdoti ir ūsuoti vikingų palikuoniai.
Prisipažinsiu: nerimavau, kad tarp nepažįstamų žmonių laikas slinks taip pat lėtai kaip stumiant neužsivedantį „Boss Hoss BHC-3 ZZ4 SS“ nuo Kauno iki Vilniaus. Be reikalo. Štai vienas barzdotas oda apsitempęs vietinis pradėjo pasakoti savo nuotykius keliaujant 3000 km per Europą su 50cc mopedu.
Vėliau, gero veido pusamžis vyriškis, didžiąją dalį dienos praleidžiantis motociklų variklių viduje, kėlė skrybėlaitę prieš Baltijos šalis, nes Estija pasauliui padovanojo nuostabų kompozitorių Arvo Partą.
Po jo, nuolatos besišypsantis ateistas dirbantis bažnyčios prižiūrėtoju pasakojo kaip buvo priverstas Danijos karalienei leisti rūkyti bažnyčioje per princo sutuoktuvių ceremoniją (danai juokauja, kad Margareta II-oji rūko tiek, kad net pagelto jos didenybės karališkosios jachtos „Dannebrog“ kaminas. Jis išties geltonas).
Kol bažnyčios prižiūrėtojas pasakojo savo istorijas, jo penkiasdešimtmetė žmona (svajojanti kada nors pavairuoti blizgantį ilganosį 13 litrų darbinio tūrio sunkvežimį Amerikos keliais) dairėsi ir vertino aplinkinių barzdas.
Tuo metu kažkur už kampo dvi „pin-up“ mergaitės koketavo su „Harley-Davidson“ motociklu į vakarėlį iš maždaug 1930-40 m. atvykusiu stilingu „veteranu“, pasipuošusiu petnešomis, berete ir elegantiškais kelnių atvartais.
„Du ratai mums yra viskas. Todėl mes vienodai draugiškai priimame visus, kurie žavisi motociklais. Ir visai nesvarbu ar tu priklausai kokiam nors klubui, ar tu esi vienišius, tu visada čia būsi laukiamas(-a)“, – užtikrino Kasperis.
Aukcionas tapo tradicija
Netruko prasidėti aukcionas. Aukcionai vakarėliuose buvo Lau idėja. Jis pats yra dirbęs aukcionų namuose. Kasperis, kuris metė pelningą reklamos verslą ir pradėjo džiaugsmingai vargti su „Motorious“, pritarė dėl aukcionų organizavimo kiekvieno vakarėlio metu.
Dabar varžytinės tvirtai įsišaknijusios „Motorious“ susibūrimuose. Per jas susirinkusieji už brangiai prisiperka įdomių senienų, tokių kaip vintažiniai plakatai, seni motociklų bakai, ar prieš pusšimtį metų Danijoje pagamintas „BFC Stafette“ mopedas (nevažiuojantis).
Programa aukcionu nesibaigia. „Motorious“ vyrukai kiekvienam vakarėliui sugalvoja vis naują numerį.
„Vieną kartą surengėme geriausio pyrago rinkimus. – vakarėlių filosofiją dėsto Lau. – Įsivaizduoji, baikeriai kepė pyragus, nešė čia, dėliojo ant stalų, o visi norintys paragauti kepinių, mokėjo nustatytą mokestį bei rinko skaniausią pyragą. Skaniausią pyragą iškepęs baikeris gavo visus už degustaciją surinktus pinigus.
Kitą kartą nusprendėme pasamdyti „country“ stiliaus muzikos grupę. Visi buvo „apakę“, bet kažkaip greitai visiems „pramušė“ ir viskas buvo tiesiog puiku. Taigi, kaip matai, ne viskas dėl pinigų. Viskas dėl malonumo ir linksmybių.“
Šio sezono uždarymo vakarėlio vinimi tapo prancūzų akrobatė, išdarinėjanti keisčiausius pozas lanke, pakabintame ant medžio šakos. Kitiems metams „Motorious“ vėl žada sugalvoji kažką naujo. O po cirko numerio prasidėjo gyva muzika, iš čiaupų putodamas liejosi alus. Ne ką prasčiau liejosi diskusijos, kurias sekė glėbesčiavimaisi virstantys tolesniais pokalbiais.
Pasak „Motorious“, Kopenhagos motociklininkų dirbtuvės ir bendruomenė gan – uždaros ateiviams iš išorinio pasaulio. Jie stengiasi tas duris bent šiek tiek praverti ir įleisti šviežio kraujo priimdami į savo teritoriją visus, ką domina motociklai.
Aprašinėjo benzino baką
Pavieniai entuziastai ieškantys kažko daugiau ir norintys tapti kultūros (nebe judėjimo) dalimi, ateina į parduotuvę paslankioti, išgerti kavos, pasižiūrėti į prekes. Lau didžiuojasi, kad jau ne vienas vaikis užėjęs į parduotuvę tiesiog apsižvalgyti, po trijų mėnesių jau atrieda ant motociklo išsilaikęs vairuotojo pažymėjimą.
Prieš vidurnaktį šventės pabaigos dar nesimatė. Tuo metu stovėdami prie garso kolonėlės ir bandydami perrėkti muziką bendravom su „Motorious“ įkūrėjo Kasperio bendravardžiu atvažiavusiu ant „harlio“ su „Jawa“ baku.
Tą „harlį“ dieną prieš, paryčiais, aplaužė neblaivus draugas, neišsitekęs garaže. Klausiau ar vaikinas žino, kad kolegos apipaišė jo motociklo baką įvairių formų ir kondicijų falais, o aš pats dar pridėjau ir „Biker Baltics LT“ inicialus? Galvojau bėgs, apžiūrės, rėks, pyks ir keiksis. Bet motociklininkas tik patapšnojo man per petį ir pasakė:
„Labai gerai, kad pasirašei. Aš pats ir paprašiau, kad visi atėję paliktų ką nors nuo savęs ant mano bako. Juk tai linksma! Ar man rūpi, kad mano motociklo numeris ir galinė lempa priklijuota su lipnia juosta nes draugelis paišdykavo? Ar man rūpi, kad dabar mano motociklas leidžia tepalą, o bakas apipaišytas pimpalais? Ne! važinėsiu tol, kol išvarvės visas tepalas.
Panorėjęs persidažysiu baką. Paremontuosiu ir parduosiu tą motociklą už kokius penkis tūkstančius eurų. Motociklizmas neapsiriboja vien tik motociklais. Motociklizmas nėra vien tik važinėjimas. Motociklizmas yra štai čia, – beda pirštą į kiemelyje ošiančią liaudį Kasperį. – 90 proc. motociklizmo yra draugai ir šventė. Tai ištisa kultūra ir gyvenimo būdas. Ir tik dešimt proc. motociklizmo sudaro važinėjimas motociklais.“
Norisi vėl sugrįžti
„Motorious“ vyrukams motociklizmas yra gyvenimo būdas ir tai neapsiriboja vien motociklų geležimi. Taip, motociklai yra svarbu, tačiau svarbi ir apranga, aksesuarai, knygos, lankstinukai, plakatai, tepalas, pypkės ar alus. O dar svarbiau yra bendravimas, dalijimasis informacija, nuotykiais ir įspūdžiais. Nesvarbu kur tai vyksta, garaže, parduotuvėje ar tiesiog parke ant suoliuko.
„Pas mus žmonės sutiks tuos žmones, kurie mėgsta motociklus. Vietos, kurioje galėtum puoselėti savo hobį, reikia. Ir mes esame ta vieta. „Motorious“ yra būtent tai, kur surandi bendraminčių ir užmezgi kontaktus, kad galėtum tapti motociklininkų kultūros dalimi“, – pasakoja Lau praėjus kelioms dienoms po vakarėlio.
Ir jo žodžiai skelbia tiesą, mano broliai ir seserys motocikluose. Nes net ir aš, skeptikas iki kaulų čiulpų, baikerių susivienijimų nepripažįstantis turistas, pabuvęs vieninteliame „Motorious“ vakarėlyje stačia galva noriu nerti į tą tepalų, alaus ir senų „trantų“ iškreiptą realybę. Užsinorėjau tapti dalimi tos kultūros, kur vienodai gražiai burzgia 50cc ir 1000cc, kur vienodai nuostabūs 1926-jų ir 1979-jų metų modeliai.
Aš ten noriu grįžti, nes ten apranga neapsiriboja vien tik juoda spalva, o motociklai – vien tik čioperiais. Aš ten noriu sugrįžti, nes ten šlaistosi „Wrenchmonkees“, „Customs from Jamesville“, „Velnio vaikiai“, „Mirusios katės“, kažkokie vokiečiai su „Indianais“ ir net oficialaus pavadinimo neturinčios, bet visų miesto motociklininkų gerbiamos „tepalų skylės“ meistrai.
Ir tai tik tie su kuriais spėjau pasikalbėti per dvylika vakarėlio valandų. Ne, tos valandos tikrai neslinko it stumiant 500 kg sveriantį gargarą šimtą kilometrų. Jos pralėkė taip pat greitai kaip pralėkdavo Giacomo Agostini pro finišo juostą.
Nesulaukęs vakarėlio pabaigos, jau gerokai po vidurnakčio, nusprendžiau vykti namo. Ne mano jėgoms bokalais neatsilikti nuo ilgomis ir trumpomis barzdomis apaugusių, tatuiruotėmis pasipuošusių ir tūkstantį metų alų geriančių vikingų.
Nenori didelės minios
Prie atminties trūkimo ribos pavojingai priartėjome dauguma, bet į vietinių kraują įaugęs atradimų skonis rėkte rėkė „Varom toliau!“ Tie žmonės linksminasi iki tokios stadijos, kuri tiesiog reikalauja, kad kokia trijulė išsirengtų nuogai, sėstų ant kinietiško „Chang Jiang“ su priekaba ir niekam nedarant žalos raižytų po kvartalą nekeldama jokių įtarimų.
„Motorious“ apie šį sezono uždarymo vakarėlį tyčia niekur neskelbė ir niekam nepranešė. Todėl apsilankė gal tik kokie trys šimtai svečių. Jie sako pasimokę iš klaidos padarytos pavasarį per sezono atidarymą. Tada apie šventę paskelbė visiems. Viešumo pasekmė buvo ta, kad nedidelį krautuvės kiemelį trypė maždaug tūkstančio dalyvių kojos. Dar kiek daugiau svečių bei alaus ir padėtis būtų tapusi nekontroliuojama.
„Suvaldyti padėtį kai tokioje mažoje erdvėje vykstančiose linksmybėse apsilanko daugiau kaip tūkstantis svečių mums yra sudėtinga, – svarsto Lau. – Todėl dabar tenka pergalvoti vakarėlių organizavimo strategiją.
Galvojame organizuoti motociklininkų festivalį, kurio metu visame mieste, įvairiose dirbtuvėse, taip pat ir „Motorious“ kiemelyje, vyktų daug mažų vakarėlių. Į tokį renginį galėtų ramiai suvažiuoti motociklininkai iš visos Europos, taip pat ir iš Lietuvos.“
Ir šitie vaikinai nejuokauja.
