Akmenimis grįsto kelio pradžia yra prie pat Panerių kalvų papėde besidriekiančios Titnago gatvės. Iki jos galima nusigauti miesto troleibusais (Nr. 15 ir 18) ar 24-ojo maršruto autobusu.
Važiuojant nuo Savanorių prospekto pusės reikės išlipti Valkininkų stotelėje ir paeiti kelis šimtus metrų į priekį. Netrukus pamatysite ženklą: „Senojo Vilnius–Kaunas kelio atkarpa. Saugoma visuomenės ir valstybės“.
Prieš jūsų akis išniręs miško keliukas dar prieš šimtmetį buvo judri du svarbiausius Lietuvos miestus jungusi arterija.
Kalnas status ir klampus
Kelio į Kauną šioje vietoje, matyt, būta nuo senų senovės, tačiau jokių žinių iš tų senų laikų neišliko. XIX a. gyvenęs poetas ir kraštotyrininkas Vladislovas Sirokomlė (1823–1862) rašė, kad jo laikais „varganai atrodantis“, labai nukasinėtas Panerių kalnas kadaise buvęs toks status, kad senuoju keliu besileidžiančius arklius būdavę sunku sulaikyti.
Vienas pagrindinių to meto Lietuvos kelių buvo ne tik status, bet ir siauras. Juo vargiai prasilenkdavo du vežimai, tad kylantieji į kalną šaudė į orą tam, kad įspėtų tuos, kurie juo leidžiasi.
Keliautojai sunkiai skynėsi kelią į kalno viršūnę ir dėl storo biraus smėlio sluoksnio – savo klampiais smėlynais Paneriai garsėjo nuo seno.
Siautėjo plėšikų gauja
Šiandien kopiant vingiuotu, bet kur kas nuožulnesniu nebenaudojamu kelio ruožu sunku patikėti, kad 1794 metais šiuo keliu traukėsi nuo sukilėlių bėgantys carinės kariuomenės daliniai, o 1812-aisiais – Didžiosios Napoleono Bonaparte’o armijos likučiai.
Tuomet rusų persekiojami prancūzai, supratę, kad stačių ir apledėjusių Panerių šlaitų neįveiks, paliko jų papėdėje daugybę amunicijos, artilerijos pabūklų ir netgi kariuomenės kasą.
Tiek V.Sirokomlė, tiek kitas jo amžininkas publicistas Adomas Honoris Kirkoras (1818–1886 m.) aprašo ir kadaise Panerių kalvose siautėjusias plėšikų gaujas.
A.H.Kirkoras rašė, kad važiuoti Panerių keliu, ypač naktį, buvo labai pavojinga: „Dažną šiose vietose apiplėšdavo arba net nužudydavo.“
1809 m. plėšikams vadovavo kažkoks Pekarskis – išsilavinusi ir narsi asmenybė, buvęs ponų tarnas, kuris galiausiai buvo pagautas ir „žiauriai nubaustas“.
Anuomet apie Pekarskį ir jo dviejų šimtų plėšikų gaują sklandė fantastiškiausi pasakojimai, dauguma jų buvo patys tikriausi pramanai.
Nepaisant to, į Vilnių mokytis vykęs poetas Adomas Mickevičius vėliau pripažino baiminęsis važiuoti pro Panerius, o Motiejus Valančius pasakojo, kad „Paneriais vadinamuose kalnuose netoli Vilniaus“ kartu su miško žvėrimis ir paukščiais gyveno žmogžudžiai. Sustiprėjus carinės policijos aparatui bei padedant kariuomenei auksiniai plėšikų laikai Paneriuose baigėsi.
Lenkai kelią suremontavo
Nuo V.Sirokomlės ir A.H.Kirkoro laikų iki XX a. pradžios senasis kelias mažai pasikeitė, tačiau vežimai vis dažniau užleisdavo kelią automobiliams.
Lenkmečiu nuspręsta kelią paplatinti, išgrįsti glūdintais akmenimis, pavojingose kelkraščių vietose pastatyti atitvarus. Anąmet įvarytus betoninius stulpelius galime pamatyti ir šiandien.
Kadangi Vilnius buvo įtrauktas į Lenkijos sudėtį, o Kaunas liko Lietuvoje, kelias pervadintas Juzefo Pilsudskio traktu.
Pakilę į viršų, pačiame grįsto ruožo pabaigoje pamatysime stūksančią Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčią, šalia jos esančias kapinaites ir buvusios žymios pakelės karčemos pastatą.
Mūrinė šventovė pastatyta XIX a. viduryje medinės koplyčios vietoje, o dar anksčiau čia stūksojo pakelės kryžius (Viešpaties kančios stulpas), prie kurio ilsėdavosi XVI a. religinių procesijų iš Vilniaus į Trakus dalyviai.
Už šios Panerių kalvų stotelės kelias šakojosi trimis kryptimis: į Kauną, į Trakus ir į Gardiną.
Beje, 1831 m. birželio 19 d. šioje vietoje vyko mūšis tarp generolo Antano Gelgaudo vadovaujamų Lietuvos sukilėlių bei caro kariuomenės.
Tąsyk sukilėliai buvo sumušti, o anų laikų įvykius liudija jau nepriklausomybės laikais pastatytas apie šimtą metrų nuo koplyčios stūksantis memorialas.
Senasis Vilniaus–Kauno kelio ruožas buvo svarbus miestui maždaug iki praėjusio amžiaus vidurio. Netrukus šalimais nutiesti modernesni ir platesni automobilių keliai senutėlį kalvų traktą pavertė labiau istorinį susidomėjimą keliančiu objektu.
