Tiesa, Pietų Ukrainos Zaporožės mieste gamintas ZAZ, liaudies vadintas tiesiog zaporožiečiu, niekada neprilygs garsiajam „vokiečiui“, tačiau vilniečiui automobilių šaltkalviui Andrejui Trusovui pakako ir vienos sąsajos, kad pamestų galvą dėl mažyčių zaporožiečių. Kolekcininko garažuose – dešimt šios markės automobilių, ir dauguma jų važiuojantys bei perėję techninę apžiūrą.
Susidomėjo atsitiktinai
24 metų A.Trusovui geriausias automobilis – zaporožietis. Nesvarbu, kad senas, mažas, gal kiek sunkiau valdomas ir reikalingas daugiau priežiūros. Užtat išskirtinis.
Prieš devynerius metus tuomet penkiolikametis paauglys įsigijo pirmąjį ZAZ ir nuolat pildė savo kolekciją. Dabar joje tiek zaporožiečių, kad A.Trusovas galėtų pretenduoti, jei ne į Guinnesso, tai bent į Lietuvos rekordų knygą.
„Kodėl zaporožietis? – klausia Andrejus. – Ieškojau antikvarinio automobilio. Kažkas man siūlė pirkti „Volgą“, bet aptikau ZAZ ir užkibau. Jo formos įdomios, išvaizda ypatinga, kitokia nei šiuolaikinių automobilių, variklis gale, kaip ir „Porsche“."
Visiškai restauruotas, vertingiausias eksponatas Andrejaus garažuose būtų pirmosios zaporožiečių kartos 1967-aisiais gamintas ZAZ-965 A, liaudiškai vadintas „kupriuku“. Jei būtų sutvarkytas, jo kaina siektų 5–6 tūkstančius eurų. Tačiau „kupriukus“ sunku restauruoti, nes itin stinga originalių dalių. O tik tokias Andrejus deda į savo zaporožiečius.
Tokių sprendimų naujuose automobiliuose nebebūna
Prieš porą metų mėlynas A.Trusovo „kupriukas“ dar važiavo, bet dabar jau neužsiveda – planus jį restauruoti Andrejus atideda ateičiai.
Dauguma kitų vilniečio zaporožiečių važiuoja, nors prikelti juos naujam gyvenimui reikėjo laiko ir pastangų – visus automobilius nagingas vilnietis perrinko savo rankomis. Tik nudažyti juos patikėjo kitiems meistrams.
„Kiek trunka sutvarkyti seną automobilį? Jei viską darai nuo pradžių, – dvejus metus ar pusantrų. Jei remontuoji tik iš dalies – tvarkai išvaizdą ar pakabos detales, užtenka metų ar pusmečio“, – pasakojo A.Trusovas.
Andrejaus garaže stovi ir dar vienas išskirtinis eksponatas. Kaip tvirtina kolekcininkas, geltonas SZD, liaudies vadintas tiesiog neįgaliojo vežimėliu, Vilniuje – vienintelis. Į jį įmontuotą 347 kubinių centimetrų vieno cilindro IŽ motociklo variklį varo su tepalu sumaišytas benzinas.
SZD sovietiniais laikais buvo skiriamas neįgaliesiems ir yra valdomas tik rankomis: jomis jungiama sankaba, reguliuojamas greitis ir stabdoma.
Ne žiemai
Zaporožiečius pamėgęs vilnietis vienu savo kolekcijos automobiliu, 1979-aisiais pagamintu ZAZ-968 A, vasarą nuolat važinėja ir stebina praeivius. Į seną ir daugelio dar gerai prisimenamą automobilį aplinkiniai reaguoja šypsenomis, o kai kurie net pasiūlo kolekcininkui pagalbą.
„Kai važiuoju, žmonės kelia į virš nykščius, mojuoja, šypsosi. Būna kartais, sustoji, pasiūlo naujų zaporožiečio detalių“, – pasakojo per devynerius metus įvairių ZAZ dalių jau prikaupęs A.Trusovas.
Žiemą zaporožiečiu Andrejus nevažinėja, nes autonominė šildymo sistema nuolat genda. ZAZ išskirtiniai tuo, kad jų variklis aušinamas oru, todėl benzininė šildymo sistema su juo nesusieta.
Virto egzotika
Zaporožiečių kolekcininkas savo pomėgiui atiduoda visas santaupas ir seniai nebeskaičiuoja, kiek išleidžia. Nerestauruotas ZAZ gali kainuoti ir vos kelis šimtus, ir net kelis tūkstančius litų.
1960–1994 metais zaporožiečiai buvo gaminami Ukrainos mieste Zaporožėje. Tai – itin mažos klasės galiniais ratais varomi dviduriai sedanai.
Buvo gaminami dviejų skirtingų kartų zaporožiečiai, turintys panašius techninius duomenis: pirmosios kartos ZAZ-965 (1960–1969 m.) ir ZAZ-965 A (nuo 1962 m.) bei antrosios kartos ZAZ-966, ZAZ-966 V, ZAZ-968, ZAZ-968 A, ZAZ-968 M (1966–1994 m.).
Zaporožiečiai gaminti su V tipo keturių cilindrų oru aušinamu benzininiu varikliu, nepriklausoma visų ratų pakaba, varomi galiniais ratais.
