Iš tokio pat betono, koks buvo naudotas stambiaplokščių daugiabučių statybai, nutiestas kelias yra tikra kankynė vairuotojams.
Deformacines įpjovas dengianti tąsi mastika vos sušilus orui iškyla į nedidelius kauburėlius ir važiuojantys automobiliais jaučiasi lyg kratytųsi per nesibaigiančią geležinkelio pervažų eilę.
Spėjo pasenti tris kartus
Net kelininkai neslepia, kad sena betoninė magistralė yra pats baisiausias kelias mūsų šalyje. Žiemą betono dangą išvagoja sunkiai užtaisomos ištrupėjusios duobės, bet didžiausias kelio pavojus išryškėja vasarą.
Orams sušilus vairuotojai niekada nežino, kada tiesiai po ratais iššoks betono plokštė, o ilgai laikantis tokiems karščiams, kaip šią savaitę, lūžimo galima tikėtis bet kurią akimirką.
Maždaug prieš 35 metus tiestą betonkelį jau seniai reikėjo rekonstruoti – tokie keliai be kapitalinio remonto užsienyje paprastai naudojami tik kiek daugiau nei 10 metų. Be to, lietuviškas betoninis kelias buvo nutiestas nesilaikant technologinių reikalavimų.
Tarp 800 metrų ilgio ir apie 35 cm storio plokščių buvo paliktos vos 4-5 cm pločio deformacinės siūlės. Jas kelininkai jau yra praplatinę, bet beveik kilometro ilgio plokštės per karščius vis tiek plečiasi ir kraiposi netolygiai, o tai iššaukia naujus lūžimus.
Lūžusi plokštė iškyla iki 30 cm virš kelio paviršiaus ir virsta labai pavojingu tramplynu.
„Geležinkeliu“ vadinamos deformacinės įpjovos gelbsti labai menkai, nes jos yra vos 4-5 cm gylio, o po jomis driekiasi vientisa betono plokštė.
Lūžimai nenuspėjami
Kelininkai Molėtų plentą apžiūri kasdien du kartus per dieną – ryte ir vakare. Bet kelią prižiūrinčios įmonės „Vilniaus regiono keliai“ direktorius Petras Džervus tvirtino, kad neįmanoma nuspėti, kada plokštės lūš ir pakils lyg tramplynas.
Šįmet viena iškilusi plokštė jau spėjo pridaryti nuostolių. Mikroautobusą vairavusi moteris kelininkams pasakojo, kad keli automobiliai prieš ją pravažiavo dar lygiu keliu, o tiesiai prieš jos automobilį plokštė lūžo ir apgadino automobilio dugną.
„Jei plokštės kiltų pamažu, mes galėtume pamatyti ir sutvarkyti. Bet jos susispaudžia nematomai. Pabandykite ant stalo padėti dvi domino plokšteles ir suspausti jas pirštais – kurį laiką jų paviršius išliks lygus, kol galiausiai plokštelės pakils, – aiškino P.Džervus. – Žmonės, kurie papuola ant tramplynų, pagrįstai pyksta, nes apsigadina automobilis, tai užima laiko, bet pyktis ant mūsų nėra pagrįstas, nes yra sustatyti ženklai, reikia neskubėti.“
Nekreipia dėmesio į įspėjimus
P.Džervus pastebėjo, kad kelyje link Utenos vairuotojai itin mėgsta stipriau paspausti greičio pedalą, lyg norėdami kuo greičiau praskristi purtantį ir gumbuotą ruožą. Išties, 90 km/val greičiu važiuojantį mūsų ekipažą nuolatos lenkė kiti automobiliai lekiantys bent 20-30 km/val. greičiau.
Temperatūrai pakilus virš 25 laipsnių šilumos vairuotojams betoniniu keliu patariama važiuoti itin atidžiai ne šiaip sau. Kylant temperatūrai su kiekvienu laipsniu didėja ir tikimybė, kad kažkuri plokštė staiga iškils.
„Blogiausia, kai karštis laikosi ir naktį. Net jei temperatūra dieną laikosi iki 30 laipsnių šilumos, bet naktį būna tik 10 šilumos, lūžimo tikimybė sumažėja tris kartus. Kai ir diena, ir naktis karšta, išsiplėtusi plokštė nespėja grįžti atgal“, – aiškino P.Džervus.
Betoniniai keliai Lietuvai netinka
Pasak jo, pagal reikalavimus kelininkai iškilusias plokštes turi suremontuoti per 2 dienas, bet paprastai kelias taisomas nieko nelaukiant. Iškilusios plokštės dalys išpjaunamos, sutrupinamos ir kelio dalis užliejama asfaltu.
Pašnekovo manymu, betoniniai keliai apskritai netinka Lietuvos klimato sąlygoms. „Baisiausias dalykas keliams yra temperatūros ritimasis per nulį. Pas mus beveik pusę metų tai sušyla, tai pašąla. Dieną atšilus vanduo patenka į plyšius, o naktį jis sustingsta į ledą ir sprogdina betoną“, – sakė P.Džervus.
Jis vylėsi, kad nereiks ilgai laukti, iki kol betoninis Molėtų plentas pagaliau bus rekonstruotas. Susisiekimo ministerija Seimui jau pasiūlė priimti nutarimą, kad kelio Vilnius-Utena rekonstrukcija galėtų būti organizuojama viešojo ir privataus sektorių partnerystės forma, kai visus darbus finansuoja privatus verslas, o valstybė dalimis išmoka pinigus.
Laukiamas „auksinis“ remontas
Skaičiuojama, kad 72 kilometrų kelio rekonstrukcija ir priežiūra 13 metų valstybei kainuotų iki 605 mln. litų, o remontas prasidėtų jau po dviejų metų.
„Nesigilinsiu į projekto ekonominę pusę, bet mes, kaip prižiūrėtojai, laukiam nesulaukiam, kada pataisys kelią“, – tvirtino P.Džervus.
Pasak jo, betoninio kelio rekonstrukcijos technologija yra gana paprasta. Naudojant ją sutvarkyta daugybė betonkelių Rytų Vokietijoje bei kitas Lietuvoje buvęs betoninis kelias Minsko kryptimi.
Pagal ją esamas betono paviršius sutrupinamas į smulkias dalis ir ant jo tiesiog užliejamas naujas asfaltas. Taip nereikia niekur išvežti milžiniško kiekio betono laužo ir kelias įgauna labai tvirtą ir storą pagrindą, kurio karšta vasara nebegali iškraipyti.
