„Peugeot RCZ-R“ bandymas: kaip urzgia galingiausias 1,6 motoras?

Tačiau Lietuvoje matome tik labai mažą dalį to, kuo šis prancūziškų automobilių gamintojas užsiima.

„Peugeot“ gamina ne tik kompaktiškus, paprastus miesto modelius.

Paryžiuje įsikūręs „Peugeot“ lenktynių padalinys yra pasižymėjęs Pasaulio ralio čempionato lenktynėse, 2011-aisiais su 908 modeliu „įkando“ „Audi“ Le mano 24 valandų ištvermės lenktynėse, o pernai su 208 T16 pagerino „Pikes Peak“ kopimo į kalną varžybų rekordą.

Tas pats padalinys prisidėjo ir prie sportiškiausio serijinio „Peugeot“ modelio RCZ tobulinimo. Taip pasaulį išvydo RCZ-R, varomas pačiu galingiausiu serijiniame modelyje naudojamu 1,6 litro darbo tūrio varikliu.

Britiškasis „Top Gear“ žengė dar žingsniu toliau ir modelį pavadino pačiu galingiausiu prancūzišku automobiliu – juk „Bugatti Veyron“ yra vokiškų technologijų šedevras.

Tačiau „Peugeot RCZ-R“ lyginti su galingu senos prancūzų įmonės superautomobiliu labai drąsu.

Kaip ir drąsu jį prilyginti kitiems sportiškiausiems kasdieniškų automobilių gamintojų modeliams.

Be abejo, nereikia stebėtis, kad ekstravagantiškos išvaizdos „prancūzas“ nesuteikia tokio malonumo trasoje kaip „Nissan GT-R“ ar BMW M3. Vien “Peugeot RCZ-R“ kaina (135 tūkst. litų) išduoda, kad tai gerokai kuklesnis modelis.

Tiesa, iš išvaizdos jis visai neatrodo kukliai. Kai 2010-aisiais „Peugeot“ pristatė standartinį RCZ modelį, prancūzų dizainerių išmonė pribloškė daugelį.

Automobilio siluetas priminė pirmosios kartos „Audi TT“, gale išryškėjo šiek tiek „Porsche“ bruožų, priekis atrodė kaip nuo greičio vėjyje išsitempęs „Peugeot 308” veidas, o fantazijos laisvę vainikavo į dvi bangas padalintas itališkuose „Zagato“ matytas galinis stiklas, perinantis į stogą.

RCZ-R išvaizda skiriasi nedaug. Ryškiausias pokytis – į dvi dalis horizontalia juosta padalinta priekinė aušinimo anga.

Viduje pokyčių gerokai daugiau. Pats įdomiausias, be abejo, variklis. Galingiausias 1,6 litro darbo tūrio variklis iš esmės yra tas pats motoras, naudotas ir silpnesnėse RCZ versijose, kuriose jis turėjo 156 ir 200 AG. Taigi, kur „Peugeot“ rado dar 70 “arklių“?

„Peugeot Sport“ inžinieriai prie jo pridėjo specialiai RCZ-R sukurtą į dvi dalis padalintą turbiną, pagal „Formulės-1” technologijas sukurtus aliuminio stūmoklius ir sustiprintas kitas variklio dalis.

1280 kilogramų sveriančiam automobiliui 270 AG yra tikrai nemažai, tačiau trasoje variklis elgiasi kaip kultūringas prancūzas. Salone jo jėga praktiškai nejuntama – net staigiai spustelėjus akceleratorių salone girdisi tik švelnus burzgimas ir nesijaučia bloškimo prie sėdynės bei apsukų taško, nuo kurio automobilis dar stipriau įsikibtų į asfaltą.

Žiūrint į techninius duomenis tai nestebina, nes variklis maksimalų 330 Nm sukimo momentą pasiekia ir išlaiko net esant 1900-6000 aps/min. sūkiams, todėl jis maksimaliu pajėgumu dirba praktiškai visą laiką važiuojant.

Visas greičio pojūtis – tik staiga pakylančios apsukos ir vis greičiau pro šonus lekiantys trasos kraštai. Tiesa, nereikia apsigauti dėl sunkiai pajuntamo greičio, nes stabdžiai, kaip įprasta specialiai lenktynėms neruoštiems automobiliams, po bandymų trasoje perkaito pirmiausiai.

Estijos, Parnu lenktynių trasos posūkiuose RCZ-R elgėsi gan paklusniai. Centimetru žemesnė važiuoklė, tvirtesni amortizatoriai, kietesnės spyruoklės ir „Torsen“ diferencialas prie priekinių ratų reiškia, kad „Peugeot“ kreipė dėmesį ne tik į didesnę galią, bet ir į jos suvaldymą. Tačiau lėtuose posūkiuose priekinės dalies slydimo vis tik nepavyko išvengti.

„Peugeot RCZ-R“ be jokios abejonės yra kitoks sportinis automobilis. Su juo gatvėje greičiausiai būtumėte labiau išskirtinis, nei su nauju „Audi TT“ ar „Porsche 911”. Bet norint turėti palyginus nebrangų sportišką automobilį, verta apsvarstyti ir alternatyvas iš „karštų hečbekų“ kategorijos.