Bendra Indijos ir Olandijos bendrovė „Apollo Vredestein“ pirmoji susidomėjo padangų iš Europoje išaugintų medžiagų gamyba.
Pasauliniai natūralių gumos žaliavų ištekliai nebepatenkina vis augančios paklausos: gumos vis daugiau reikia Kinijai, Indijai, Brazilijai ir kitoms sparčiai besivystančioms valstybėms.
Apie 80 proc. pasaulyje pagaminamos gumos žaliavų gaunama iš tropinio medžio, brazilinio kaučiukmedžio (lot. - Hevea brasiliensis) sulčių.
Kaučiukmedžiai auginami Malaizijoje, Indonezijoje, Tailande, Pietų Amerikoje. Šie regionai kasmet pagamina 10,9 mln. tonų gumos, kurios vertė – 32,6 mlrd. svarų.
Sintetinė guma gaminama iš iškastinio kuro žaliavų. Tokios gumos pasaulyje per metus pagaminama 15 mln. tonų, o jos vertė – 31,5 mlrd. svarų.
Prognozuojama, kad 2020 m. gumos poreikis pasaulyje išaugs 20 proc. Tai reiškia, kad esamų gumos žaliavų išteklių gali nepakakti, ir reikia dairytis naujų, alternatyvių žaliavų.
Pasirodo, natūralios gumos gamybai puikiausiai tinka ir viena iš kiaulpienių rūšių – kazachstaninė kiaulpienė, atrasta Kazachstano ir Uzbekistano stepėse.
Tai – 1931 m. atrastos iki 30 cm aukščio išaugančios pienės, pakenčiančios įvairų dirvožemį, tačiau labiausiai mėgstančios augti vėsesnėmis sąlygomis – gimtosiose Kazachstano stepėse ir Šiaurės Europos klimato juostoje.
Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje Stalinas panūdo Tarybų Sąjungos nepriklausomybės nuo importuojamos natūralios gumos.
Netrukus kazachstaninė kiaulpienė sulaukė sovietų mokslininkų dėmesio, o per Antrąjį pasaulinį karą šis augalas įgijo strateginės reikšmės.
Japonams užėmus gumos plantacijas, JAV skubiai pradėjo programą, pagal kurią kazachstaninės kiaulpienės buvo pradėtos auginti 28-iose valstijose. Ši kultūra buvo plačiai auginama ir Kanadoje.
Po kurio laiko pienių plantacijomis bei jų perspektyvomis koncentracijos stovyklose susidomėjo ir skeptiškai šiuos augalus vertinę naciai.
Po karo šių pienių pramonė buvo užmiršta, nors TSRS eksperimentai su šiais augalais buvo atliekami iki Stalino mirties 1953 m. O pirmoji kiaulpienių padangas tais pačiais metais sugebėjo pagaminti Kinija.
Šiuo augalu susidomėję tyrėjai pastebėjo, kad kazachstaninė kiaulpienė yra puiki natūralios gumos žaliava, savo savybėmis niekuo nenusileidžianti kaučiukmedžio žaliavai. Šio augalo privalumas – jis noriai auga vėsesnio klimato platumose, be to, gali būti auginamas tiek trumpai, tiek kasmet, o jų derlius nuimamas ir apdorojamas mechaniškai.
Kitaip tariant, šios žaliavos būtų galima priauginti pagal poreikį, kas kaučiukmedžių atveju įgyvendinama gerokai sunkiau.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad apdorojant pienes išskiriamas šalutinis produktas – cukraus pakaitalas inulinas, kuris tyrinėjamas kaip potenciali žaliava biodegalų gamybai.
Be kazachstaninės kiaulpienės, buvo tiriamas ir dar dviejų augalų tinkamumas gumos pramonei: amerikinė gvajula (lot. – Parthenium argentatum) ir Kinijoje auganti eukomija (lot. – Eucommia ulmoides).
Padangų gamyba iš kiaulpienių aktyviai domisi ne tik minėta Indijos-Olandijos bendrovė, bet ir tokie pramonės gigantai kaip „Bridgestone“ ar „Ford“.
„Apollo Vredestein“ projektas sutelktas į Europoje užauginamas natūralios gumos žaliavas. Europos konsorciumą sudaro 10 partnerių iš tokių valstybių kaip Prancūzija, Vokietija, Ispanija, Italija, Olandija, Čekija, Kazachstanas ir JAV.
Pagal programą, gumos žaliava bus auginama ten, kur ji geriausiai auga. Europoje kazachstanines kiaulpienes pramoniniais tikslais augina Vokietija. Olandijoje iš jų gaminama guma eksperimentinėms „Apollo“ padangoms.
Ar padangos galėtų būti gaminamos iš Lietuvoje užaugintų pienių? Ko gero, jei tai būtų vėsesnio klimato juostose augti mėgstančios kazachstaninės kiaulpienės – kodėl gi ne?
