Remdamiesi karčia praėjusių metų patirtimi, draudikai ragina tiek vairuotojus, tiek dviratininkus neprarasti budrumo ir adekvačiai įvertinti pavojus.
„ERGO Insurance“ žalų administravimo direktorius Baltijos šalyse Andrius Pilčicas sako, kad avarijas, kuriose nukenčia dviratininkai, lemia įvairios priežastys – čia pasitaiko ir neatidžių vairuotojų, ir savo gyvybėmis rizikuojančių dviratininkų.
Niekada ir niekam nevalia pamiršti, kad automobilis, lyginant su dviračiu, yra padidinto pavojaus šaltinis. Kita vertus, dviračių eismas yra labai aiškiai apibrėžtas Kelių eismo taisyklių, kurių nuoseklus laikymasis galėtų išgelbėti ne vieną gyvybę.
A.Pilčicas pateikė, praėjusio sezono duomenimis, 5 dažniausiai pasitaikančias dviračių ir automobilių susidūrimų priežastis ir patarė, kaip šių potencialiai pavojingų situacijų reikėtų vengti.
1. „Mink greičiau“
Lietuvoje dviratis vis dar laikomas labiau tinkamu laisvalaikiui, o ne keliavimui, todėl vairuotojai nėra įpratę su dviratininkais dalintis keliu ir dažnai neįvertina, jog dviračio greitis mažesnis nei įprastos transporto priemonės. Gal dėl to viena iš dažniausių avarijų nutinkanti dviračių mėgėjams – nekantrių automobilių vairuotojų „stumtelėjimas“. Pasak draudimo ekspertų, tokias situacijas lemia ir neatsargumas, neapskaičiuojamas atstumas bei paprastas skubėjimas.
Vietoje to, kad tvarkingai aplenktų priekyje važiuojantį dviratininką, vairuotojai netyčia į jį atsitrenkia arba užkliudo apvažiuodami. Tikriausiai ne kartą teko pastebėti ir tokią situaciją, kai prie perėjos automobiliai sustoja ne už dviratininkų, bet šalia jų, nors dviratis, pagal Kelių eismo taisykles, yra lygiateisė transporto priemonė. Atsidūrus tarp kelių automobilių dviratininkui sunku išsukti, o posūkio metu atsiranda grėsmė būti suspaustam.
2. „Pagrindinis kelias – dviračiui?“
Požiūris, jog dviratis miesto gatvėse labiau prilygsta pėsčiajam nei automobiliui, atsiskleidžia ir transporto priemonėms susitikus sankryžoje. Automobilių vairuotojai ne tik nėra linkę užleisti dviratininkams jiems priklausančios gatvės dalies, bet ir praleisti pagrindiniu keliu važiuojančio dviračio.
Avarijos, kurios nutinka automobiliams nepraleidus dviratininkų, sudaro daugiau nei trečdalį visų incidentų, į kuriuos papuola dviračių mėgėjai.
„Tokios avarijos, kai dviratininką partrenkia ne pagrindiniu keliu važiuojantis automobilis, būna itin skaudžios, nes greitis važiuojant sankryža yra didesnis, o automobilio vairuotojas būna įsitikinęs, kad dviratininkas turi jį praleisti.
Reikia pastebėti, kad prie tokio požiūrio prisideda ir patys dviratininkai, kurie ne visada laikosi Kelių eismo taisyklių, važiuoja tai gatvėmis, tai šaligatviais, kerta gatves neleistinose vietose ir trikdo vairuotojus“, – pastebėjo A.Pilčicas.
3. „Ne pėsčias per perėją“
Mieste neretai galima pamatyti dviratininkų, kurie važiuoja dviračių taku lygiagrečiai su automobiliais, tačiau, privažiavę perėją, kerta ją užuot nulipę nuo dviračio ir persivarę. Tokioje situacijoje automobiliai negali nuspėti staigių dviračio manevrų ir judėjimo krypties, o, nespėję sustabdyti, gali rimtai sužaloti dviratininką.
Lengvai manevruojančia transporto priemone dviratininkai piktnaudžiauja ir kamščiuose ar siaurose gatvelėse, kur suka neleistinomis kryptimis ar važiuoja prieš eismą. Nors nustatyti, kurio – dviračio ar automobilio vairuotojo – veiksmai sukėlė avariją, būna gana sudėtinga, dažniau tokių nelaimių kaltininkai vis tik būna automobilistai.
4. „Greiti ir nepastebimi“
Dar viena grupė avarijų, kuriose nukenčia dviratininkai, kai vairuotojai tiesiog nepastebi jų išsukdami iš šalutinio kelio, kiemo ar stovėjimo aikštelės, taip pat važiuodami atbuline eiga. Sudėtingos vairavimo sąlygos dviratininkams sudarytos ir žiedinėse sankryžose, todėl draudikai rekomenduoja dviratį jose tiesiog persivesti per perėją kaip pėsčiajam.
„Pasitaiko ir atvirkštinių situacijų, kai dviratininkai partrenkia pėsčiuosius. Tokių nutikimų paaiškinimas dažniausiai būna panašus: neatsargumas, dėmesio stoka, kartais taip nutinka dėl taisyklių, ženklų nepaisymo – pėsčiajam einant dviračių taku arba dviratininkui važiuojant šaligatviu“, – teigė pašnekovas.
5. „Nematomas, negirdimas ir nesaugus“
Norėdami, kad kitų transporto priemonių vairuotojai traktuotų dviratininkus kaip lygiaverčius eismo dalyvius, jie turi prisiimti atsakomybę tiek už savo, tiek už kitų saugumą.
Šalmas, kūno apsaugos, atšvaitai, liemenės, garso signalas turi lydėti kiekvieną dviratininkų kelionę taip pat kaip saugus greitis, apskaičiuoti manevrai ir blaivus protas. Esant galimybei, dviratininkai turėtų rinktis maršrutus, kur yra specialūs takai, o važiuodami gatve, laikytis kuo arčiau dešinės kelio pusės.
Vidutinė žala, kurią praėjusiais metais Europos bendrovė „ERGO Insurance“ Lietuvoje išmokėjo susidūrimą su automobiliais patyrusiems dviratininkams, siekia apie 1,5 tūkst. litų – tai ne tik sugadinti dviračiai, bet ir patirtos traumos.
