Klaipėdoje gyvenantis ir vienoje logistikos įmonėje dirbantis 39 metų E.Karčiauskas laisvalaikiu mėgsta minti dviračio pedalus.
Vyras atliko eksperimentą. Dviračiu važiavo aplink Vilnių, Klaipėdą ir Kauną. Vertindamas keliones jis maršrutui, kurį įveikė aplink sostinę, skyrė 3 balus, Klaipėdai – 7, o kelionei aplink Kauną – 9 balus iš dešimties.
Savo įspūdžiais, kokių sunkumų patyrė, kur važiuoti buvo nemaloniausia ir smagiausia, E.Karčiauskas pasidalino su „Laikinąja sostine“.
Viena dviratininko pastabų – savivaldybės turėtų rengti ir aktyviau viešinti dviračių takų maršrutus, dalintis informacija, kur jie driekiasi, kokios būklės yra, kur netikėtai baigiasi.
– Ar seniai minate dviračio pedalus ir kaip kilo mintis apvažiuoti aplink tris didžiausius Lietuvos miestus? – „Laikinoji sostinė“ paklausė E.Karčiausko.
– Gimiau ir gyvenau Vilniuje. Prieš pusantrų metų įsikūriau Klaipėdoje. Aktyviai dviračiu važinėju tik antrą sezoną.
Nusprendžiau, kad praėjusią vasarą reikia baigti įveikiant apie 100 kilometrų maršrutą. Kadangi Vilnių pažinojau, sumaniau važiuoti aplink sostinę. Internete radau oficialiai paskelbtą maršrutą.
Kelionę pradėjau Senamiestyje, atvažiavau prie Naujosios Vilnios, maršrutas tęsėsi netoli Rasų, Vilkpėdės, Lazdynų, Karoliniškių, Žvėryno, Šeškinės, Santariškių. Kelionę baigiau Žirmūnuose.
Išriedėjęs supratau, kad toks maršrutas labiau tinkamas žygeiviams. Važiuoti keliu pavyko tik apie 35 procentus visos kelionės.
Kitą kelionės dalį dviratį teko stumti, nešti, traukti, nes keliai važiuoti visai nepritaikyti, žvyruoti, kai kur buvo tokios duobės, kad dviratį galima sulaužyti.
Šią trasą įveikiau per du kartus. Nors kelionė nepatiko, pajutau, kad noriu pabandyti apvažiuoti ir kitus miestus. Tai ir padariau šią vasarą.
– Tad kaip sekėsi kelionė aplink Klaipėdą?
– Apsigyvenęs Klaipėdoje jau pirmosiomis dienomis radau nuostabaus grožio mišką, dviračiu važiavau iki Gargždų, aplankiau Kretingą, Dreverną, Plungę ir net Latviją važiuodamas nuostabiu dviračių taku, kuris veda nuo Klaipėdos per Palangą ir Šventąją.
Šią vasarą ieškodamas, kokiais keliais dviračiu galima apvažiuoti aplink uostamiestį, jokios informacijos neradau. Pats žemėlapyje nusibrėžiau maršrutą, kuris vedė Klaipėdos miesto ribomis. Jo ilgis buvo 60 kilometrų.
Labiausiai nepatiko tai, kad ten, kur dviračių takai kertasi su gatvėmis, daugelyje vietų palikti aukšti bortai ir norėdamas juos įveikti turi sustoti, nulipti nuo dviračio ir jį perkelti.
– Kaip pasirinkote maršrutą aplink Kauną?
– Kauno visiškai nepažįstu. Iš anksto buvau susidaręs nuomonę, kad tai nepatrauklus, gal net nesaugus miestas, Kaune buvo sugedęs mano automobilis, žodžiu, Kaunas siejosi su blogomis emocijomis.
Vis dėlto nusprendžiau, kad reikia ir jį apvažiuoti, pamatyti, kokia tikroji situacija.
Socialinių tinklų vartotojų grupėse pradėjau klausinėti, kas galėtų patarti, kokiais keliais važiuoti. Vėliau internete pats radau vieną maršrutą. Jo ilgis buvo 80 kilometrų.
Kelionę pradėjau nuo IX forto muziejaus, Vandžiogalos plentu myniau iki Domeikavos, Neries pakrante pasukau ant A.Meškinio tilto, nuvažiavau į Kleboniškio miško parką, netoli Margavos pasukau į Ramučius, toliau per I ir II Sergeičikus patekau į Neveronis.
Ten pasukau link Palemono, per šį gyvenamąjį rajoną nuvažiavau iki jachtklubo, T.Masiulio gatve pasiekiau Kauno hidroakumuliacinę elektrinę ir patekau į Panemunės šilą.
Palei Nemuną važiavau iki Jiesios piliakalnio, Kalkynės gatve pasiekiau Seniavos plentą, iš ten patekau į Veiverių gatvę. Nusileidęs nuo Aleksoto kalno taku greta Užnemunės gatvės nuvažiavau iki Č.Radzinausko tilto, už jo važiavau link Lampėdžio ežero iki Raudondvario tilto.
Pasukau link Užliedžių, iš ten patekau į Romainius, Giraitę, paklydau ir patekau į Šilainius, iš ten per Vytėnus ir Sargėnus grįžau į IX forto muziejaus automobilių stovėjimo aikštelę.
Tiesa, iš pradžių planas buvo kitoks.
– Ką planavote ir kodėl planas pasikeitė?
– Planavau, kad atvykęs į Kauną automobiliu ir atsivežęs dviratį kelionę pradėsiu nuo Palemono. Apžiūrinėdamas internete esančius vaizdus rinkausi, kur maždaug 5-ioms valandoms saugiai galėsiu palikti automobilį.
Pasirodė, kad viena automobilių stovėjimo aikštelė prie prekybos centro Marių gatvėje būtų tinkama. Tačiau pamatęs, kaip atrodo aikštelės prieigos, suabejojau. Netoli stovėjo sudegęs namas, gatvės atrodė prastos būklės. Pamaniau, kad tai nesaugi vieta.
– O ar nenusivylėte, kad kelionės pradžiai pasirinkote IX forto muziejaus aikštelę?
– Prie IX forto muziejaus yra erdvi automobilių stovėjimo aikštelė, ten dieną visada yra žmonių, tad vieta visai gera, juolab kad po pasivažinėjimo patogu grįžti į Klaipėdą.
IX fortas yra prie greitkelio Klaipėda–Kaunas. Nerimavau, kaip iš aikštelės prie muziejaus patekti į kitą kelio pusę. Internete neradau pažymėto jokio tunelio, maniau, kad teks riedėti gatvėmis, įveikti toje vietoje esančius didelius gatvių žiedus.
Atvykęs prie muziejaus nuorodų, kad čia pat yra požeminis tunelis, taip pat neradau.
Visada vežiojuosi bepilotę skraidyklę ir kai kyla neaiškumų dėl kelio, jį ir apylinkes išžvalgau iš oro ir filmuoju gražiausius miestų vaizdus.
Pakėlęs droną pamačiau, kad prie muziejaus yra požeminė perėja, vedanti į kitą kelio pusę. Manau, kad reikėtų įrengti apie tai informuojantį ženklą, nes nevietiniai žmonės apie šią perėją nežino.
Kelionė prasidėjo puikiai, kelias buvo geras, nuo veido neblėso šypsena.
– O ar buvo nesklandumų?
– Nustebau, kai pasiekiau A.Meškinio tiltą per Nerį. Pėstiesiems ir dviratininkams skirta jo dalis buvo užtverta. Jokie remonto darbai nevyko, todėl nesupratau, kodėl taip yra. Buvo pagalvota tik apie automobiliais važiuojančius žmones, o apie pėsčiuosius ir dviratininkus – ne.
Teko važiuoti tiltu greta automobilių, tai nebuvo labai saugu, nes pro šalį lėkė sunkvežimiai.
Toliau kelias buvo geras, pasiekiau Petrašiūnuose esantį jachtklubą. Per jį nepatarčiau važiuoti, tai nepatogu, bet greta jo veda keliukas per mišką. Miške papietavau, pailsėjau.
Pati blogiausia buvo kelio atkarpa, kuri driekėsi per Giraitę. Apie 4 kilometrus kelias buvo tragiškos būklės, todėl važiavau šalikele žvyrkeliu.
Beje, nuriedėjęs į Palemoną įsitikinau, kad šis gyvenamasis rajonas nėra jau toks nepatrauklus, kokį įsivaizdavau.
– Kelionės metu vertinote ir sutiktus žmones, jų elgesį. Kokie pasirodė kauniečiai?
– Žmonės maloniai nustebino. Pakeliui sutikti bėgikai ar dviratininkai iš tolo sveikinosi pakeldami rankas.
Artėjant prie sankryžos man dar nespėjus nulipti nuo dviračio automobiliai sustojo ir mane praleido. Galvojau, nejaugi Kaune nėra nieko blogo?
Problema buvo tik „Volvo“ vairuotojai. Yra susiformavęs stereotipas, kad nedrausmingai keliuose elgiasi BMW vairuotojai. Tačiau taip nėra, jie iš tolo aplenkia dviratininkus.
O štai „Volvo“ vairuotojai dažnai priartėja per daug, pavojingai lenkia. Gal taip yra dėl to, kad susidaro tam tikra akloji zona? Apie tai kalbėjausi su kitais dviratininkais ir jie sakė pastebėję tą patį. Bet taip yra važiuojant visoje Lietuvoje.
– O kokius Kauno vaizdus buvo įdomu nufilmuoti?
– Į dangų pakėliau skraidyklę, kai pietavau miške prie jachtklubo. Netoli yra labai gražus Pažaislio vienuolynas, kurį nufilmavau.
Antrą kartą miestą iš viršaus filmavau, kai atsidūriau Užnemunės gatvėje netoli Senamiesčio. Jo vaizdai, Kauno pilis taip pat gražūs.
– Ar galite apibendrinti visų trijų kelionių įspūdžius?
– Apibendrinant keliones, manau, kad Vilniaus mieste dviračių takų infrastruktūra išplėtota, tačiau aplink miestą keliai labai blogi. Važiuojant aplink Vilnių plyti tik miškai, tad ir nufilmuoti nėra ką.
Klaipėdoje pasitaikė ir gerų, ir blogų ruožų. Vis dėlto važiuoti buvo labiau darbas, o ne malonumas.
Kaune didesnė dalis kelių buvo geri. Kelione mėgavausi ir dairiausi. Net ten, kur jie driekėsi miškais, galėjau važiuoti smėliu, nekliudė jokie akmenys. Taip pat buvo ir ką nufilmuoti, gražius vaizdus parodyti kitiems.
Maršrutui, kurį įveikiau aplink sostinę, skyriau 3 balus, Klaipėdai – 7, o kelionei aplink Kauną – 9 balus iš dešimties.
– Ko norint važinėti dviračiu nemažus atstumus reikia labiausiai?
– Būtų šaunu, jei dviračių takai jungtų visus didžiuosius miestus. Būtų nuostabu, jei jais būtų galima iš Klaipėdos per Kauną nuvykti iki Vilniaus. Taip pat reikėtų, kad prie dviračių takų būtų jų remonto dirbtuvės, kita infrastruktūra.
Manau, kad miestų savivaldybės galėtų geriau informuoti apie miestuose ir aplink juos esančius dviračių takus, maršrutus bei pakeliui esančias lankytinas vietas.
Dviratininkai norėtų žinoti ir tai, kokia yra dviračių takų būklė, kokios jų jungtys, kur jie staiga baigiasi, nes su tokiais atvejais tenka susidurti.
Kol kas tokia informacija labiau pritaikyta automobilių vairuotojams.
Pats važinėdamas Klaipėdoje esu sudaręs kelis maršrutus. Vienas – ilgesnis ir sudėtingesnis, kitas lengvesnis. Šiomis žiniomis dalinuosi su visais norinčiais.
Ties naujus takus
Aloyzas Pakalniškis
Kauno savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas
„Kasmet rengiame strateginius planus, kuriuose numatome dviračių takų infrastruktūros plėtrą. Tiesiant naujus takus svarbiausias tikslas – kuo patogesnis susisiekimas su miesto centru ne tik iš gretimų, bet ir iš labiau nutolusių gyvenamųjų miesto rajonų.
Nuo 2016 metų Kaune nutiesta kiek daugiau nei 140 km dviračių takų. Pernai nutiesta beveik 10 km dviračių takų. Šiemet kauniečių patogumui dviračių takus numatyta įrengti H. ir O.Minkovskių, Romainių, Biržiškų gatvėse ir Vandžiogalos plente.
Miestiečiai ir svečiai su Kauno dviračių takų žemėlapiu gali susipažinti interneto svetainėje likebike.kaunas.lt.
Joje galima rasti ne tik dviračių takų žemėlapį, bet ir jau paruoštus maršrutus ilgesnėms savaitgalio kelionėms ar trumpesniems vakaro pasivažinėjimams dviračiu.“
Kauniečiai dviratininkai sukūrė programėlę
Paulius Bakutis
Lietuvos dviratininkų bendrijos vadovas
„Dviratininkai pastebi, kad dviračių takai ir kita mums reikiama infrastruktūra dar toli gražu ne tokia, kokios norėtųsi.
Mindami vis burbame dėl problemų dviračių takuose.
Jie staiga nutrūksta, yra per siauri, nekokybiški, dviratininkai takais turi dalintis su pėsčiaisiais, o tai jau nėra visaverčiai dviračių takai. Pasitaiko pavojingų vietų, nuo šių veiksnių priklauso dviratininko sveikata. Tačiau supratome, kad yra ir naudingų dalykų, kuriais norėtume dalintis, pavyzdžiui, kur yra dviračių servisų punktai, lankytinos ar tiesiog gražios vietos.
Atsiradus valstybės ir tarptautinių organizacijų finansavimui drauge su keliais kitais bendrijos nariais sukūrėme mobiliąją programėlę „Burbi“, kurią pasitelkus galima planuoti saugius ir patogius maršrutus kelionėms dviračiais Kaune.
Programėlėje pateikta visa informacija apie dviračių takus – jų plotį, dangos tipą, problemines vietas. Taip pat galima pasirinkti tris variantus, kaip pasiekti norimą vietą, – pateikiamas saugiausias, greičiausias ir trumpiausias maršrutai.
Pažymėtos ir lankytinos vietos bei dviratininkams naudingos infrastruktūros objektai.
Programėlės naudotojai patys gali ją pildyti, bendrauti su kitais programėlės naudotojais.
Kol kas programėlė veikia tik Kaune, telefonuose su „Android“ operacine sistema. Rudenį tokia programėlė turėtų pradėti veikti ir Vilniuje.“
