Ir dešinieji bedė pirštu į tai, ko tik aklas gali nepastebėti. Į kelio ženklus, kurie esantys vis dar sovietinio dizaino. Ir dar kreipėsi į susisiekimo ministrą siūlydami juos keisti.
Anot konservatorių, tie ženklai yra identiški ar panašūs į Sovietų Sąjungos okupacijos metu patvirtintus kelio ženklus. Dar blogiau – tokie pat ženklai ir dabar styro Rusijos, Baltarusijos pakelėse.
„Sugebame iš miestų aikščių pašalinti sovietinius „balvonus“, perkelti karių kapines, atėjo laikas atsisakyti ir šių sovietinių reliktų“, – desovietizacijos komisijos neatliktą darbą įvardijo A.Vyšniauskas.
Žinoma, pasigirdo ir tokių balsų: pirmiausia tegu kelininkai užlopo duobes, kurių tikrai daugiau nei kelio ženklų; ar nebėra kur pinigus taškyti?
Prasismelkė ir ironizavimų – esą tai tikrai svarbi problema, o svarbiausia – per mažas razinų skaičius bandelėse.
Tuo metu desovietizacijos komisija, įklimpusi dėl S.Nėries vardo, toliau blusinėjo kaimo kapinėse, pakampėse ir karštai ginčijosi dėl „Galiūno“ kolūkio paminklo. Juk kolūkis – tai sovietizmo ir liūdnosios patirties simbolis. Tik bėda – paminklas pastatytas Lietuvai jau atgavus nepriklausomybę.
Todėl komisijos nariai, nutarę, kad paminklas atitinka Desovietizacijos įstatymo apibrėžimą, vis dėlto rekomendavo jį ne nukelti, o pastatyti šalia stendą, paaiškinantį, kas tie kolūkiai buvo.
Štai čia desovietizacijos komisijos nariams atsiranda proga atsakyti parlamentarams, užlipusiems jiems ant nuospaudos.
Juk kelio ženklai pakelėse, dėl kurių susirūpino Seimo nariai, taip pat pastatyti jau nepriklausomybės laikais. O kas, jei prie kiekvieno jų, kaip prie „Galiūno“ kolūkio paminklo, pritvirtinus lentelę, paaiškinančią, kodėl jie sovietinio dizaino? Tai būtų darbas, kurį nudirbę politikai tikrai galėtų vadintis galiūnais.