Remiantis Transporto kompetencijų agentūros duomenimis, Lietuva yra padariusi nemažą pažangą eismo saugos srityje. Remiantis eismo įvykių, kuriuose nukentėjo eismo dalyviai, duomenimis, 2022 m. žuvo mažiausiai eismo dalyvių per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį – 120, o skaičiuojant žūtis keliuose milijonui gyventojų Lietuva (43 gyv./milijonui) atitinka Europos Sąjungos vidurkį. Daugiausia nelaimių, pasibaigiančių sveikatos sutrikdymais, kelyje įvyksta tada, kai viršijamas maksimalus leistinas važiavimo greitis.
Kaip tvirtina psichologė Aistė Blažiūnė, kalbant apie atvejus, kai greitis yra tyčia viršijamas, kai išbandomos automobilio galimybės nesilaikant kelių eismo taisyklių, tokio nesaugaus elgesio kelyje priežastys gali būti įvairios: galios rodymas, noras konkuruoti, rizikuoti, susikaupusios įtampos išliejimas, malonumas pajusti adrenaliną, proga pamaištauti prieš esančią tvarką ir taisykles. „Taip vairuodami jaunuoliai išbando savo drąsą, pasirodo prieš kitus, išlieja susikaupusias emocijas. Šitoks elgesys neretai būna susijęs ir su žema saviverte. Klaidingai manoma, kad savivertę pasikelti galima elgiantis agresyviai (taip pat ir už vairo). Taip pat norą ekstremaliai vairuoti gali paskatinti ir kiti rizikingai besielgiantys vairuotojai, noras būti „kietu“. Rezultatas tokiu atveju aiškus – nelaimės kelyje. Be jokios abejonės nereikia pamiršti ir įgūdžių bei patirties stokos vairuojant skirtingomis oro sąlygomis, kelio dangomis ir pan. Tai irgi turi įtakos didelei avaringumo statistikai“, – pastebi A.Blažiūnė.
Kas skatina vairuoti drausmingiau?
Asmeninės nelaimės, anot psichologės, ko gero, labiausiai paveikios. Tačiau tokia patirtis yra skaudžiausia ir jos kaina kartais būna gerokai per didelė, kai susižalojama visam gyvenimui ar sužalojamas kitas žmogus. Anot pašnekovės, reikėtų įsisąmoninti, kad bausmės, tarkime vairuotojo pažymėjimo atėmimas ar didžiulės baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus, neretu atveju paveikios būna tik laikinai, t. y., po kurio laiko jaunimas ir toliau kvailioja, rizikuoja kelyje. Kur kas efektyviau būtų didinti jaunuolių užimtumą, taip pat kryptingai juos edukuoti apie konstruktyvius emocijų išliejimo būdus, kurie pirmiausia padėtų jiems patiems ir nepakenktų kitiems. Tarkime dar prieš įsigyjant vairuotojų pažymėjimus, jaunimui galėtų būti suteikiama daugiau informacijos apie lenktynių sportą, legalų driftinimą, kad būtų aišku, kur tuo užsiimti yra leidžiama ir tokie bandymai nebūtų atliekami kelyje. Remtis reikėtų gerąja patirtimi, būtina skatinti jaunuolius domėtis, mokytis, bandyti.
„Jaunuoliai turėtų pirmiausia išmokti sklandžiai vairuoti įvairiomis eismo ar oro sąlygomis. Manevrams kelyje, automobilio galingumo, greičio išbandymams būtina rasti kitų erdvių, kur įmanoma tai daryti saugiai, pavyzdžiui, su instruktoriumi – lenktynininku treniruotis specialiai tam pritaikytose trasose, aikštelėse, kartodromuose ir pan. Galbūt tai gali tapti nauju hobiu, tik šį pomėgį labai svarbu atskirti nuo saugaus vairavimo gatvėje. Lenktynių trasoje ar kartodrome išmoktus dalykus, sukauptą patirtį visada bus galima pritaikyti ir kelyje, tačiau skirtumas bus esminis – jaunuoliams bus aiškios saugaus važiavimo galimybių ribos, tad jų vairavimas taps saugesnis“ – samprotauja A.Blažiūnė.
Puikavimasis prieš kitus nebūtinai už savo automobilio vairo
Daugybę metų vairuoti kitus asmenis mokantis vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas pastebi, kad šiandieninio jaunimo požiūris į patį vairavimą, taip pat į automobilio turėjimą, jei juos palyginsime su buvusiu prieš kelias dešimtis metų, labai pasikeitė. „Tendencija tokia, kad šiuolaikiniam jaunuoliui pats vairavimas jau nebėra tokia didelė vertybė, kokia buvo anksčiau. Dauguma, įgiję vairuotojo pažymėjimą, net nesvarsto galimybės įsigyti automobilio. Neretai būna, kad net pats paprovokuoju prieš egzaminus vaikinus ar merginas klausdamas: „Na, tai kokį automobilį ketini pirkti?“. Ir atsakymas į šį klausimą dažniausiai būna toks pats: „O kam man tas automobilis? Juk jį reikės prižiūrėti, sukti galvą dėl parkavimo vietų. Yra automobilių nuomos, pavežėjų paslaugos. Nereikia man to automobilio“, – pasakoja A. Pakėnas. Anot jo, nepaisant šio pokyčio, noras puikuotis tarp jaunuolių niekur nedingęs. Kiekvienas nori būti populiarus tarp draugų, įvertintas, pastebėtas. Ir jei jaunuolis neturi kokių nors ypatingų sugebėjimų, nėra nieko pasiekęs sporte, muzikinėje veikloje ar kokioje kitoje srityje, vienintelis būdas parodyti savo „kietumą“ lieka sėsti prie tėvų automobilio vairo ir „pavaryti“ visu greičiu.
Pašnekovas pritaria psichologės išsakytai minčiai, kad baudos už kelių eismo taisyklių pažeidimus ar atimtas vairuotojo pažymėjimas sparnus kelių ereliams pakerpa tik laikinai. Kur kas paveikesnis – tikslingas jaunimo užimtumas, kryptinga švietėjiška veikla, galimybė palenktyniauti saugiai specialiai tam skirtose vietose.
Kaip reikėtų bendrauti su chuliganiškai kelyje linkusiu elgtis jaunimu?
Psichologės teigimu, tarp jaunuolių ir vairavimo instruktorių, tėvų turėtų megztis konstruktyvus dialogas. Būtina kuo daugiau ir nuoširdžiai kalbėtis, konfliktus stengtis spręsti ramiai, vengiant dramatiško, žeminančio elgesio. Taip, apie nedrausmingo vairavimo pasekmes žinoti būtina, tačiau vien jų akcentavimas neretai skatina baimę, nesaugumo jausmą, dar didesnę priešpriešą.
Puikiu akstinu kelių ereliams keisti įpročius gali tapti ir saugiai kelyje besielgiantys, atsakingai vairuojantys bendraamžiai, galbūt net vieši, jaunimui įtaką darantys asmenys (atlikėjai, sportininkai, aktoriai ir pan.), savo asmeniniu pavyzdžiu parodantys, kad viršyti greitį ir lėkti į mirtį anaiptol nėra nei „kieta“, nei madinga.
