Savanorių prospektą remontuojantys kelininkai nepagailėjo senojo kelio akmenų.
Juk gatvė judri, reikia lygaus asfalto, todėl grindinį drožė frezos peiliais negailėdami. Juk niekas jo nesiruošia saugoti.
Senojo kelio Vilnius–Kaunas likučiai – pamėgti keliautojų. O dabar trumpam atsirado proga pamatyti, kaip grindinys atrodė po Savanorių prospektu. Kol vyksta remontas, automobiliai čia juda mažu greičiu, tad į didžiulius akmenis galima spoksoti kiek širdis geidžia.
Akmenų grindinys atsivėrė bent trijose vietose. Darbininkai, remontuojantys komunikacijų šulinius, kai kur jį dar praardė, akmenis sumesdami į šalikelę. Gali būti, kad senasis kelias Vilnius–Kaunas šioje vietoje ilgai nebepasirodys.
Užtvarui pritaikė antkapį
Paprastai remontuojant sostinės gatves kyla karštos diskusijos, ar reikėtų išsaugoti po jomis esantį akmenų grindinį.
Paveldosaugininkai jau keliolika metų dejuoja ir dėl ardomo senojo kelio Vilnius–Kaunas. Tiesa, ne atkarpos Savanorių prospekte, o kiek toliau, Žemuosiuose Paneriuose, ties Titnago gatve.
Prieš trejus metus Panerių gyventojai paprašė savivaldybės uždaryti senąją kelio Vilnius–Kaunas atkarpą, kuri ne tik siaubiama vagišių, bet ir tapo pavojinga.
Ir savivaldybė užtvėrė ne tik blokais, bet ir iš kažkur čia atkeliavusiu antkapiu.
Užrašų ant jo jau nematyti, tai tiko keliui užtverti.
Nors senojo kelio Vilnius–Kaunas 1,2 kilometro atkarpa, vingiuojanti nuo Titnago gatvės iki Savanorių prospekto, įrašyta į Kultūros vertybių registrą, daugiau ja niekas ir nepasirūpino.
„Saugoma visuomenės ir valstybės“, – lyg pajuoka skamba žodžiai ant apkerpėjusio kelio ženklo.
Lavino vairavimo įgūdžius
Kelias šalia Titnago gatvės buvo užtvertas, tačiau gelžbetonio blokus kažkas jau sugebėjo ištampyti. Todėl automobiliai akmenimis grįstu keliu kurį laiką važinėjo.
Šalia gyvenantis vilnietis pastebėjo, kad pavojingu keliu bandė pakilti vairuotojai, kurie lavino vairavimo įgūdžius.
Kiti norėjo pasipuikuoti prieš merginas. Mat senoje kelio atkarpoje yra pora vietų, kur galima nudardėti nuo stataus šlaito, nes neprižiūrimas pylimas slenka.
Beje, toks pat status šlaitas ir staigūs posūkiai buvo ir anksčiau, kai kelias dar tarnavo susisiekimui. Pasakojama, kad žemyn dardančio vežimo vadeliotojas kelis kartus iššaudavo, taip įspėdamas kylančius į viršų, kad galėtų prasilenkti.
Anot vilniečio, dabar vietos gyventojai keliu naudojasi tik eidami į troleibusų stotelę Titnago gatvėje.
Paplitęs visoje Lenkijoje
Specialistai neatsakė į klausimą, kodėl dalis senojo kelio grįsta akmenimis, o kita dalis – iš betoninių trinkelių, į kurias įspausti akmenys.
Ties Titnago gatve senasis kelias – akmenų grindinys, o Grigiškėse, Kauno Vokės gatvėje, jau matyti trinkelės.
Važiuodami per jas automobiliai sumažina greitį. Nors trinkelės puikiai išlikusios, lekiant per jas ratus galima palikti.
Šios trinkelės mena 1938 metus, kai Lenkijos vyriausybė pradėjo kelio Vilnius–Lazdėnai atnaujinimo darbus.
Šį kelią projektavo žinomas tarpukario Lenkijos inžinierius ir išradėjas Wladyslawas Trylinskis, o tokios konstrukcijos grindinys buvo paplitęs visoje Lenkijoje.
Darbai – abiejose pusėse
Tokios trinkelės matyti ir ties Moluvėnų kaimu, o Rykantuose grindinys – pagrindinėje gatvėje.
Netoli Lazdėnų jis pasiekia beveik posūkį į magistralę Vilnius–Kaunas.
Tais laikais, kai gerinant susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno buvo atnaujinamas kelias, toliau jau buvo Lietuvos teritorija.
Nors Vilniaus kraštas buvo lenkų okupuotas, abiejose pusėse darbai vyko beveik vienu metu. Lietuvos pusėje vadinamojo Kauno trakto atkarpos Vievis–Lazdėnai tiesimas pradėtas 1938 metų vasario 18 dieną.
Bet link Kauno senojo kelio nelikę. Dalis jo atsidūrė po naujuoju greitkeliu, dalis, užtvenkus Nemuną, – Kauno marių dugne.
Keliavo ne vienas valdovas
Senuoju keliu Vilnius–Kaunas yra keliavęs ne vienas valdovas, juo žygiavo kariuomenės, traukė prekeiviai. Juo važiavo ir Rusijos imperatorius Pavelas I.
1812 metų vasarą keliu į Vilnių traukė Napoleono kariuomenė su imperatoriumi priešakyje.
Paneriuose birželio 28-ąją jį svetingai kaip išvaduotoją sutiko ir prisiekė ištikimybę Vilniaus atstovai.
Maždaug po pusmečio spiginant speigui tuo pačiu keliu Napoleono armijos likučiai traukėsi atgal.
Apšaudomi rusų kariuomenės prancūzai Panerių kalvose pametė ne tik daug amunicijos, bet ir dalį kariuomenės iždo. Todėl ši vieta nuolat yra juodųjų archeologų akiratyje.
Sukilėliams teko trauktis
Kelias mena ir dar vieną įvykį. Netoli nuo jo 1831 metų birželio 19 dieną vyko mūšis tarp generolo Antano Gelgaudo vadovaujamų Lietuvos sukilėlių ir caro kariuomenės.
Sukilėliai, kurie kontroliavo beveik visą Lietuvos teritoriją, žygiavo į Vilnių – vieną paskutinių caro valdžios bastionų, tačiau mūšyje buvo sumušti.
A.Gelgaudo vadovaujamą 12,6 tūkst. sukilėlių kariuomenę ant Panerių kalvų pasitiko 26 tūkst. caro kareivių.
Sukilėliai keturias valandas mėgino įveikti dvigubai gausesnį priešą, bet jiems nepasisekė.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad po kautynių rusai tiksliai suskaičiavo savo nuostolius – žuvo 364 caro kariuomenės kariai. O sukilėlių – maždaug 600 žmonių.
Arkliams būdavo nelengva
Rašydamas apie vieną pagrindinių kelių Vilnius–Kaunas poetas ir kraštotyrininkas Vladislovas Sirokomlė (1823–1862) taip pat nurodė, kad jis „varganai atrodantis“.
Be to, Panerio kalnas kadaise buvo toks status, kad senuoju keliu besileidžiančius arklius būdavo sunku sulaikyti.
Kitur arklių kanopos klimpo į birų smėlį, todėl užtraukti vežimą į viršų jiems būdavo nelengvas darbas.
Jau vėliau nuspręsta kelią praplatinti, išgrįsti akmenimis, o pavojingose kelkraščių vietose pastatyti atitvarus.
Atitvarai išlikę iki šiol.
Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, Kaunas liko Lietuvoje, todėl kelias buvo pervadintas Juzefo Pilsudskio vardu. O anksčiau kelias vadintas Jekaterinos ir Prūsijos vardais.
