Elgesį galima koreguoti
Kaip komentavo psichologė, Kauno technologijos universiteto prof. dr. Rosita Lekavičienė, dar penktajame dešimtmetyje psichologų atliktas tyrimas patvirtino, jog žmogus vairuoja taip, kaip gyvena. Kitaip tariant, kantraus, tinkamai veiklas planuojančio žmogaus elgesys vairuojant skirsis nuo tų, kurie nekantrūs, impulsyvūs ir greitai supykstantys.
Tyrimai patvirtina ir tai, kad santykinai nedidelė eismo įvykių dalis (apie 25 proc.) įvyksta dėl nepalankių oro sąlygų, kelio ar automobilio būklės. Būtent vairuotojo elgesys, asmenybė, priimami sprendimai tampa maždaug 70–80 proc. įvykstančių eismo įvykių priežastimi.
Dar daugiau – yra duomenų, kad maždaug 94 proc. visų žmogaus mirtimi pasibaigusių eismo įvykių – susiję su vairuotojo elgesiu. Tad impulsyvumas, perdėtos emocijos ir tyčinis kenkimas kitam eismo dalyviui yra stiprus rizikos veiksnys, kuris kartu su menkesne vairavimo patirtimi, lėtesniu reagavimo greičiu ir pan. gali tapti nelaimės priežastimi – rizikuojama tiek aplinkinių, tiek savo sveikata ar net gyvybe.
Pašnekovė sutinka: kiti žmonės išties gali paveikti mūsų nuotaiką, tačiau, kaip sureaguosime, priklauso tik nuo mūsų. Todėl tiksliau yra sakyti ne „jis mane suerzino, supykdė“, o „aš susierzinau, supykau“. Dažnam atrodo, kad nusiraminti galima tik garsiai rėkiant, rodant nepagarbius gestus ar netgi iššokant iš automobilio paauklėti kitą. Tyčinis priešiškas elgesys kelyje neretai įvardijamas kaip būdas sumažinti pyktį.
„Visgi, net jei jūs susiklosčiusioje situacijoje esate teisus, žiūrint iš šono, tokia reakcija atrodo apgailėtinai. Ar tikrai nusiraminama rėkiant, agresyviai ir demonstratyviai vairuojant?
Šiuolaikinis mokslas nepalaiko anksčiau vyravusio požiūrio, jog pykčio nereikia malšinti, geriau jį išlieti, nekaupti, kad vėliau nebūtų netikėtų protrūkių, pasireiškiančių stipria agresija. Išsikrauti tuomet buvo patariama kumščiuojant pagalvę, plėšant popierių ar garsiai rėkiant ten, kur niekas negirdi. Visgi dabartiniai tyrimai rodo, kad stipri pykčio raiška – rėkimas, agresyvūs veiksmai – dar labiau pakursto pyktį, o ne jį nuslopina.
Blogiausia tai, kad nuolat taip reaguodami nepalankiose situacijose mes ilgainiui rizikuojame tapti tiesiog piktais žmonėmis. Be to, juk pyktis toli gražu ne visada padeda pasiekti pageidaujamo rezultato“, – paaiškino profesorė.
Yra būdų pykčiui suvaldyti
Psichologė pateikė keletą rekomendacijų, kaip suvaldyti pyktį kelyje:
1. auksinė taisyklė: mus pykdo ne tiek pats įvykęs faktas, o to fakto interpretavimas, kurį patys ir atliekame. Kitaip tariant, skirtingi žmonės į vieną ir tą patį įvykį gali sureaguoti visai skirtingai.
Pavyzdžiui, atsargiai ir lėtai automobilį bandantį pastatyti vairuotoją, kuris trukdo jums pravažiuoti, galite išvadinti kvailu ir žioplu, tačiau šią situaciją galima interpretuoti ir visai kitaip, pavyzdžiui, „taip, vietos čia tikrai mažoka, o šiam vairuotojui, turbūt, trūksta patirties, todėl kaip nors pakentėsiu, kol jis tą automobilį pastatys.“
Sąmoningai mokykitės plačiau žiūrėti į situacijas kelyje ir nesirinkite jus dar labiau įaudrinančių interpretacijų, pabandykite kitu kampu pasižiūrėti į nutikusius dalykus. Tai nėra lengva ir iš karto gali nepavykti, tačiau mokytis visgi verta, nes toks požiūris labai praverčia ir daugelyje gyvenimiškų situacijų – darbe, šeimoje, su draugais ir t. t.
2. Kartais vairuotojas savo pykčio proveržį įžeidžiomis replikomis teisina tuo, jog vis tiek jo niekas negirdi, o toks išrėkimas padeda jam pačiam nurimti. Psichologai turi netikėtą pasiūlymą: pravėdinkite plaučius visu balsu užtraukdami jums patinkančią energingą dainą. Juk dėl aplinkos triukšmo mašinoje jūsų niekas negirdi, o bedainuojant tokiomis aplinkybėmis neretai tiesiog pradeda imti juokas.
3. Gali padėti ir visiems gerai žinomas būdas – prieš išliejant pyktį suskaičiuoti bent iki dešimties. Svarbiausia – sąmoningai norėti nebebūti priklausomam nuo pykčio.
Veltis į ginčus nepataria
Automobilių ir vairavimo ekspertui Aidui Bubinui kultūringas vairuotojas yra tas, kuris netrukdo kitiems dalyvauti eisme, nesielgia taip, kaip nenori, kad būtų elgiamasi su juo – kaip ir gyvenime. Jei, pašnekovo žodžiais, prekybos centre, eilėje, vargu, ar pamatysi su prekių vežimėliu prieš pat nosį užlendantį kitą žmogų, gatvėje tokių atvejų, kuomet automobilis užlenda prieš pat nosį vis dar pasitaiko.
„Bene svarbiausia eisme – laikytis kelių eismo taisyklių, kuriose aiškiai apibrėžta ir vairavimo kultūra, galbūt, netiesiogiai, bet, pavyzdžiui, taisyklę, jog negalima staiga keisti važiavimo krypties ir greičio perkėlus į kasdienį eismą, susitaupytų daug nervų. Laviravimas iš vienos eismo juostos į kitą spūstis tik didina, bet laiko nesutaupo – toks blaškymasis spūstyje tiesiog kenkia visiems spūstyje stovintiems vairuotojams ir juos pykdo“, – kalbėjo A. Bubinas.
Pašnekovo žodžiais, skubėjimą ir neatsakingą elgesį kelyje skatina negebėjimas susiplanuoti laiko ir manymas, kad kiekvienas vairuotojas – pats svarbiausias.
„Jeigu išvažiuoji anksčiau nei reikia, visur spėji laiku, tikrai neskubėsi ir nenardysi tarp juostų. Jei vėluoji nuvežti vaikus į mokyklą ar į darbą – stengiesi važiuoti kiek įmanoma greičiau, tuomet ir prasideda blaškymasis iš vienos eismo juostos į kitą. Vairuotojai dažnai galvoja tik apie save ir savo problemas, bet ne apie kitus eismo dalyvius, maža to, jaučiasi nebaudžiami“, – įsitikinęs vairavimo ekspertas.
Kad kitų vairuotojų auklėjimas vis dar egzistuoja, visai neseniai A. Bubinui teko įsitikinti ir pačiam: peržiūrėjo vaizdo registratoriaus įrašą, kuriame matyti, kaip automobilių vairuotojai santykius aiškinai kumščiais – viskas dėl to, kad vienas automobilis netikėtai užlindo priešais kitą. Žinoma, viešinama tik konflikto sprendimo pasekmė, bet ne priežastis – kaip kelyje elgėsi abu eismo dalyviai, kad situaciją prireikė spręsti tokiu drastišku būdu.
Kitas atvejis – vairuotojas antrąja juosta judėjo gerokai lėčiau nei visas srautas, vienas eismo dalyvis, netekęs kantrybės, jį aplenkė iš dešinės pusės, pradėjo staiga stabdyti, mojuoti kumščiais.
„Mano nuomone, vairavimo kultūra didele dalimi priklauso nuo žmogaus intelekto, išsilavinimo, aplinkos, kurioje jis augo. Automobilyje dažniausiai sėdi vaikai, jie mato tėvų elgesį ir šeimos modelį bei vertybes atsineša į savo gyvenimą“, – priminė A. Bubinas.
Pašnekovas sutinka: kitų vairuotojų auklėjimas gali tapti eismo įvykių priežastimi, o tai kelia pavojų ne tik dviem automobilių vairuotojams, bet ir kitiems eismo dalyviams. Po susidūrimo, automobilis gali užlėkti ant šaligatvio, partrenkti pėsčiąjį, tačiau konflikto įkarštyje abi pusės mažiausiai tuo rūpinasi.
