Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros docentė Laura Šeibokaitė pasakoja, kokios savybės būdingos nekultūringiems, rizikuoti linkusiems eismo dalyviams ir atsako, ko trūksta, kad eismo kultūra taptų saugesnė.
Nekultūringo eismo dalyvio portretas
VDU docentė teigia, kad dalyvavimas eisme – kur kas daugiau nei kelionė iš taško A į tašką B. „Vairavimas atlieka daug įvairių funkcijų, sprendžia net psichologines problemas. Dažnai žmonės vairavimą naudoja įvairioms emocijoms, savijautai išreikšti“.
„Yra vairuotojų, kurie apskritai nekreipia dėmesio į taisykles: eismas yra tik viena iš daugybės gyvenimo sričių, kur pasireiškia toks elgesys. Žmonėms atrodo, kad jie geriau žino, kaip turi būti: nors moka taisykles, jų tiesiog nesilaiko“.
Klausimas, kodėl taip yra, gerokai sudėtingesnis. „Dažniausiai nedrausmingi eismo dalyviai turi visą puokštę neigiamų savybių. Pavyzdžiui, yra agresyvesni nei žmonės, kurie linkę paklusti taisyklėms.
KET pažeidėjai taip pat turi didesnį polinkį į nerimą, yra impulsyvūs. Jie dažnai priima rizikingus sprendimus gerai neapgalvoję visų galimų pasekmių. Šiems žmonėms reikia simuliacijos iš aplinkos, todėl jie atlieka veiksmus, kurie sukelia adrenaliną“, – aiškina L. Šeibokaitė.
Pasak mokslininkės, atlikti tyrimai rodo, kad nelaimingus eismo įvykius sukelia ne taisyklių nemokėjimas, savitas interpretavimas, o noras sau leisti daugiau. Tai būdinga ne tik vairuotojams, bet ir dviratininkams, pėstiesiems.
„Svarbu ugdyti supratimą, kad kelių eismo taisyklių laikymasis – tai bendrojo gėrio siekimas, naudingas kiekvienam iš mūsų. Paklūstant taisyklėms, laimėsime gerokai daugiau, nei viršijant greitį ar kertant kelią neleistinoje vietoje“, – teigia VDU docentė.
Prasižengia ne tik jaunimas
Rizikingiausia grupė eismo saugumo ir kultūros aspektu yra jauni amžiumi ir vairavimo patirtimi vairuotojai. „Nepakankama vairavimo patirtis sukuria iliuziją: žmogus išvažiuoja į kelią vieną – du – tris kartus ir jam nieko nenutinka. Tuomet kyla įspūdis, kad jis yra puikus vairuotojas. Nors praktinės patirties eisme dar turi labai mažai, kiekvieną kartą vairuojant, jis sau leidžia vis daugiau“.
Anot pašnekovės, čia svarbūs du aspektai: brandumo stoka, kuri neleidžia tinkamai įvertinti situacijos ir noras įtikti bendraamžiams: „kai automobilyje sėdi daugiau jaunų žmonių, vairavimas kartais tampa galimybe pademonstruoti savo „kietumą“. Atliekant rizikingus manevrus, nepatyrę vairuotojai demonstruoja įsivaizduojamą drąsą ir mėgina įtvirtinti suaugusiojo statusą“.
Visgi dalis žmonių ir pasiekę brandos laikotarpį neatsisako netinkamų ir pavojingų vairavimo įpročių. „Yra vairuotojų, kurie bėgant metams išlaiko netinkamą vairavimo modelį. Jie perdėtai pasitiki savimi, todėl gali sukelti pavojingas situacijas kelyje, veltis į konfliktus su kitais eismo dalyviais“, – sako L. Šeibokaitė.
Svarbu pradėti nuo savęs
Mokslininkė mano, kad Lietuvoje yra vietos tobulėjimui ir eismo kultūros gerinimui. Vienas tokių aspektų – augant šeimose gautos pamokos. L. Šeibokaitė skatina tėvus įvertinti, ar jie tinkamai išnaudoja turimus resursus.
„Nors mokyklose ir kitose aplinkose informacijos apie elgesį eisme yra pakankamai, vaikai geriausiai mokosi iš artimųjų pavyzdžio. Jeigu namuose aiškinama, kad kelią kirsti galima tik per perėją, tačiau tėvai pasiėmę vaiką už rankos bėga per gatvę ten, kur jiems patogu, vaikas perima šį elgesio modelį ir kartoja tėvų klaidas“.
Pasak pašnekovės, priežasčių grandinėje svarbiausia – pats žmogus. „Už nekultūringą ir pavojingą eismo dalyvių elgesį pirmiausia atsakingi jie patys. Net pati geriausia susisiekimo infrastruktūra, švietimo, mokymo programos viso darbo už mus nenuveiks: kiekvienas eismo dalyvis turi gebėti save kontroliuoti ir įvertinti veiksmų pasekmes“, – teigia mokslininkė.
