Specialistai sutinka: pyktis, įtampa prie vairo tikrai nepadeda, tačiau dažnai erzina ir pykdo ne tik užkirtęs kelią, pavojingai manevravęs ar greitį viršijęs vairuotojas. Bene dažniausias pykčio kelyje kaltininkas – nesuplanuotas laikas.
Svarbiausia – kelionę planuoti
Psichologė Eglė Masalskienė pritaria: vairuoti atsipalaidavus įmanoma, jei neslidu, nelyja, automobilis tvarkingas, o maršrutas žinomas. Ji pati veda mokymus, taigi, keliauja į skirtingus miestus. Pastebi: jei išvažiuoja žinodama, kad gali neskubėti, nuolat nežvilgčioti į laikrodį, prireikus sustoti degalinėje, vairuoti – vienas malonumas.
Kuo sudėtingesnis darbas ar mokymai laukia, tuo labiau stengiasi sau padėti. Visų pirma, kad nereikėtų valandą arba dvi sėdėti automobilyje ir nuolat galvoti: suspės nuvykti laiku ar ne, nes būtent šios mintys ir kelia daugiausia streso, išvažiuoja anksčiau. Pašnekovės įsitikinimu, būtent nuo gebėjimo susiplanuoti laiką priklauso – vairavimas kels įtampą ar ne.
Stresas kelyje tampa priešu
Jei vairuotojas patiria nedidelį stresą, šis gali mobilizuoti organizmą, padėti susikaupti, bet jei stresas tampa pernelyg didelis, vairuotojas pradeda blaškytis, jo veiksmai, manevrai tampa vis rizikingesni, sprendimai – spontaniški.
„Vienoje vairavimo mokykloje teko dirbti su vairuotojais, kurie prarado pažymėjimus. Papildomuose vairuotojų mokymuose buvo kalbama apie tai, kaip alkoholis didina norą rizikuoti. Išgėręs vairuotojas savimi pasitiki neadekvačiai, mano, kad viskas jam pavyks. Panašiai ir su stresu: jeigu reikia kažkur suspėti, laiko trūksta, streso lygis kyla, taip pat norisi važiuoti greičiau, vadinasi, rizikingiau“, – kalbėjo E. Masalskienė.
Stresas žmones veikia skirtingai: vieni sustingsta, patirdami stresą negali nieko daryti, galbūt, tokiu atveju, važiuos itin lėtai, kitų reakcija – pulti ir bėgti, pavyzdžiui, konkuruoti su kitais vairuotojais: „aš jo neįleisiu, paspausiu garso signalą, spūstyje pralįsiu.“
Tokiais atvejais kyla noras konkuruoti su laiku, kitais automobiliais: kas čia per seniena pralenkė, erzina priešais važiuojančio automobilio vairuotojas, galbūt, pavyks aplenkti tuos, kurie važiuoja lėčiau – laikydamiesi kelių eismo taisyklių.
Elgesys kelyje priklauso ir nuo įsitikinimų
Visgi, pašnekovės manymu, ne vien stresinės situacijos, bet ir įsitikinimai, kuriais žmogus vadovaujasi gyvenime, o vairavimas yra gyvenimo dalis, lemia tai, kaip jis elgsis vairuodamas.
„Kaip gyveni – taip vairuoji. Jeigu žmogaus vertybių skalėje konkuravimas gana aukštai, tuomet ir kelyje jis konkuruos dažniau. Kartais nestabiliai, neatsakingai ar net pavojingai manevruojantis vairuotojas nė nesusimąsto, kaip į jį reaguoja kiti eismo dalyviai.
Dėl šios priežasties sąmoningumas itin svarbus: iš kur kyla noras konkuruoti, rizikuoti, galbūt, šiandien nesisekė derybose, dėl to reikia atsigriebti vairuojant.
Sustoti, medituoti ir lėtai apgalvoti, kodėl ir kaip stresas skatina elgtis, nėra kada, čia ne tos aplinkybės, bet jeigu žmogus bent retkarčiais kasdienėje veikloje apie tai pagalvoja, vairuodamas taip pat susimąstys, kodėl norisi spausti akceleratoriaus pedalą, garso signalą, staigiai stabdyti, neįleisti kito vairuotojo. Galbūt tiesiog nepasisekė darbe?“ – svarstė pašnekovė.
Jei užvaldė pyktis, kyla noras spausti garso signalą, staigiai stabdyti, užlįsti priešais kitą automobilį ir taip pamokyti vairuotoją, psichologė pataria savęs paklausti: „ką sau tokiu veiksmu suteiksiu. Ko aš iš tiesų norėčiau?“ Jei norėjau ramiai važiuoti, mane sunervino, taip, norisi pamokyti kitą vairuotoją. Bet ką tokiu veiksmu suteiksiu sau? Dar labiau susinervinsiu, susierzinsiu, o juk norėjau važiuoti ramiai, gal ir važiuosiu ramiai.
Ar eismo kultūra Lietuvoje keičiasi E. Masalskienė vertina lygindama situaciją pėsčiųjų perėjoje, kurią kerta kone kasdien. Jei prieš dešimtmetį praleisti pėsčiųjų sustodavo retas vairuotojas, tai dabar – dauguma.
E. Masalskienė, vairuotojams nemažai kalbėjusi apie pyktį kelyje, pati domėjosi vieno JAV mokslininko tyrimais, kuriuose pabrėžiama: norint mažinti vairuotojų pyktį kelyje labai svarbu – skatinti jų sąmoningumą. Taip pat – nuolat apie tai kalbėti.
Įvertino, kas yra geras vairuotojas
Psichologės žiniomis, tobulinti, perdaryti automobilį neretai imasi tie, kurie nori išsiskirti, kuriems rūpi įvaizdis, tokie vairuotojai nevengia kelyje elgtis agresyviau: viskas ne dėl pykčio ar konkuravimo, bet kad pamatytų kiti, pagalvotų, koks kietas vairuotojas, šauniai nuvažiavo.
Lenktynininkas Vytautas Švedas mano, jog supratimas, kad geras vairuotojas – tas, kuris viršydamas greitį pralekia miesto gatvėmis, pasikeitęs. „Tai neįvyko greitai: palaipsniui įsitvirtino vakarietiškas supratimas, kad geriau važiuoti tvarkingiau, ramiau, lėčiau, bet iki tikslo, o ne tris posūkius pabūti lyderiu, ketvirtame atsidurti griovyje ir gydytis traumas.
Daugelis pastebime, kad tvarka miestuose gerėja, mažėja šiukšlių pakelėse, keičiasi infrastruktūra, bet patys vairuotojai taip pat gali daryti įtaką mažindami spūstis, kurios taip pat kelia daug streso. Vis opesne problema tampa išmaniojo telefono naudojimas vairuojant.
Jei esi sutelkęs dėmesį į vairavimą, neištinka netikėtos situacijos. Turintis patirties vairuotojas stebi ne tik kelio dangą, bet ir kitus eismo dalyvius. Dėl kai kurių eismo dalyvių nesuvokimo, nesupratimo, dėmesio nesutelkimo, galbūt, naudojant tą patį telefoną, geras vairuotojas padės užkirsti kelią eismo įvykiui. Jei matai, kad tavęs nemato, galbūt, vairuotojas viena akimi žiūri į telefoną, kita – į dešinę pusę, o tu atvažiuoji pagrindiniu keliu iš kairės, juk gali stabtelėti, tuomet būsi tikras, kad tau pavyks išvengti eismo įvykio.
Mano manymu, geras vairuotojas yra tas, kuris mato daugiau, gali daugiau ir padeda eismui judėti, nestabdo jo. Nesustoja sankryžose, žiūrėdamas į telefoną, įleidžia automobilį. Jei kiekvienas vairuotojas pasižiūrėtų šiek tiek plačiau, išeitų iš komforto zonos: net jei kito automobilio vairuotojas neprašo, pamodamas ranka parodytų, kad jį įleidžia į juostą, dažniau būtų apdovanotas šypsena.
Pykčiui kelyje – ne vieta
Taigi, geras vairuotojas, V. Švedo akimis, sąžiningas, šimtu procentų sutelkęs dėmesį į tai, ką daro, padedantis kitiems eismo dalyviams ir pačiam eismui vykti saugiai ir greitai, kiek tai įmanoma.
Jei vairuotojas užlindo, stabtelėjo, kodėl neverta elgtis taip pat? „Iš principo tas niekuo nepadės, tik pakenks paties emocinei būsenai. Antra, dar prieš atsitinkant nemaloniai situacijai, dėl kurios galėjai supykti, susimąstyk, galbūt, jei būtum kitaip reagavęs, ne supykęs, o pagelbėjęs, nė nebūtų reikėję pykti.
Kito automobilio vairuotojas pakeltų ranką, tau padėkotų. Galbūt, turintis mažiau patirties nė nelabai suprastų, kad jam padėjai, bet toks yra eismas. Nereikia pykti ant kiekvieno žmogaus, kuris turi problemų, verčiau – jam padėti.
Verta neverbaliniais būdais, be pykčio parodyti, kad jis galėjo pasielgti kitaip. Neigiamos emocijos nieko gero neduoda: atvažiuoji į darbą supykęs, nesiseka, tuomet grįžus namo nervina šeima – viskas prasideda nuo mažų dalykų.
Geriau pamirksėkime, pakelkime ranką, nusišypsokime, atsiprašykime padarę klaidą. Eismo dalyviams bus geriau ir jums kaip žmogui bus geriau. Su pozityvia emocija pragyvensite visą dieną“, – patarė lenktynininkas.
