Turime sveikintinų pavyzdžių
Vienas iš dar 2014 metais paskelbto „Manifesto dviračiui“, kurio tikslas – 2030 metais 30 proc. lietuvių, persėdusių ant dviračių, iniciatorių, architektas Justas Ingelevičius kalbėjo, jog dviratininkų bendruomenė iki pat šiol įrodinėja, jog ši transporto priemonė skirta ne tik laisvalaikiui, bet ir kasdieniam susisiekimui.
„Vis dažniau įvairiuose dokumentuose, darnaus judumo planuose pabrėžiama, kad dviratis – svarbi susisiekimo priemonė, ieškoma būtų didinti kelionių dviračiu skaičių. Tam, kad kuo platesnis žmonių ratas naudotųsi dviračiais, būtina patogesnė infrastruktūra. Jei nėra infrastruktūros, dviračiu važiuoja drąsiausieji, tačiau norėtume, kad jais aktyviau naudotųsi moksleiviai, šeimos“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Architektas išskyrė dvi su infrastruktūros kūrimu ar atnaujinimu susijusias problemas: parengti, tačiau per lėtai įgyvendinami planai įrengti pakankamą skaičių magistralinių dviračių takų. Dauguma planų tebeguli stalčiuose, o įvardytos datos, kada takai turėtų būti užbaigti vis atidedamos. Įprastai užsitęsia projektavimo darbai, tad tempai tokie, kad magistralinių takų tinklo gali tekti laukti ne vienerius metus.
Antra vertus, dviratis nebūtinai turi riedėti dviračių takais, juolab jų vis stinga. Ramaus eismo gatvės, skirtos privažiuoti prie namo, kuriose gerokai mažiau automobilių, o ir važiuoja jie lėčiau nei tranzitinėse gatvėse, nesunkiai pritaikomos dviratininkams, nė neįrengiant jokio atskiro, specialiais jiems skirto, tako, kuriam neretai stinga vietos, o kartais jo tiesiog nereikia.
Anot pašnekovo, sveikintinas pavyzdys – kilpinio eismo reguliavimas sostinės Senamiestyje. „Neįrengiant praktiškai jokio atskiro dviračio tako, tiesiog pastatant kuoliukų, vazonų, gerokai sumažintas tranzitinis eismas – automobilių, kurie nė nesustodami kirsdavo senamiestį, skaičius.
Buvo palikta galimybė privažiuoti prie pastatų, namų, atsivežti prekių, tačiau daug svarbiau, jog pagerėjo sąlygos pėstiesiems, dviratininkams. Nors kilpinio eismo reguliavimo schema buvo paruošta seniai, vis trūko politinės valios ją įgyvendinti.
Panašiu principu įmanoma visas likusias Vilniaus ir kitų miestų žemos kategorijos gatves paversti saugiomis dviratininkams ir pėstiesiems, pagerinti gyvenamąją aplinką: sumažinti taršą ir triukšmą.
Dažniausiai šios gatvės – šalia namų, netoliese žaidžia vaikai. Kol kas tokie projektai įgyvendinami per lėtai“, – apgailestavo J. Ingelevičius.
Pakanka paprastų ir nebrangių priemonių
Svarstydami, pirkti dviratį ar ne, kai kurie sudvejoja, ar bus, kur jį laikyti mieste ar net savo kieme, mat gyvenantiems daugiabučiuose, ypač viršutiniuose jų aukštuose, užsinešti keliolika kilogramų sveriantį dviratį nėra itin patogu.
Norint patogiai palikti dviračius mieste, geriausia, J. Ingelevičiaus žodžiais, kad tą būtų galima padaryti šalia traukos taškų. Vienu metu sostinėje buvo pastatyta kone tūkstantis stovų dviračiams laikyti, tad jų bent kol kas netrūksta.
Naujos statybos daugiabučių gyventojai, užuot nešioję dviračius į penktą ar šeštą aukštą, įprastai jau gali įsigyti dviračių saugyklų, dengtų saugyklų įrengiama ir šalia daugiabučių. Visgi patogiausia – stoginės: kiekvienam įteikiamas jos raktas, stoginėje papildomai prirakinamas dviratis, kuris apsaugotas nuo lietaus.
Dviračių infrastruktūros plėtra pamažu įsivažiuoja ne tik sostinėje. Štai, Jonavoje, tik ką pristatytos dviračių saugyklos greta daugiabučių: jose gyventojai galės laikyti savo dvirates transporto priemones. Kol kas gyventojams saugyklos bus išnuomojamos metams.
Jonavoje prie mokyklų, bibliotekos, poliklinikos ir kitų lankomų įstaigų jau anksčiau įrengtos dviračių stoginės, kuriose, atvykusieji, saugiai gali palikti savo dvirates priemones.
Klaipėda jau dabar vadinama dviračių miestu: čia išplėtota dviračių infrastruktūra, daug dviračių takų, dviratininkų itin mėgstamų vaizdingų maršrutų.
Kaune šią vasarą bus galima išbandyti itin populiarius elektrinius dviračius – pradėta teikti jų nuomos paslauga. Ir Klaipėdoje, ir Kaune kasmet vis daugėja dviračių takų kilometrų, pasiūloma vaizdingų maršrutų keliaujantiems dviračiu.
Turime, ko pasimokyti
Nyderlandai, Vokietija, Danija – šios šalys neretai vadinamos dviratininkų rojumi. Ir ne veltui.
Pasak nesyk Nyderlanduose besilankiusio J. Ingelevičiaus, šioje šalyje dviračiai itin populiarūs, jais rieda suaugusieji su vaikais, dviračių infrastruktūra pritaikyta žmonėms su negalia, kurie naudojasi specialiais vežimėliais ar elektriniais dviračiais.
Dviratininkai renkasi miesto dviračius, su purvasaugiais, uždengta grandine, kuri užtikrina, jog neįsipins kelnių klešnė, nesusipurvinsi. Važiuoti dviračiu patogu ir saugu. Būna, jog netgi šviesoforai sureguliuoti taip, kad lyjant lietui dviratininkams netektų užsibūti sankryžose.
„Mes turime įvairiausių įsitikinimų: kad oras ten geresnis, kalnų mažiau, nors, priešingai, Nyderlanduose – nuolatiniai stiprūs vėjai, lietus, šlapdriba. Esu matęs, kuomet, esant stipriam vėjui, policija stabdė dviratininkus ir prašė nulipti, kad jų nenupūstų. Taigi, pas mus orai tikrai nėra kitokie nei ten“, – atkreipė dėmesį pašnekovas.
Dviračių populiarumas Nyderlanduose toks didelis, kad net kabinami ženklai, įspėjantys, kad kai kuriose vietose nebegalima statyti dviračių, mat nerasi bene nė centimetro tuščio turėklo. Lietuvoje, jei pritrūksta stovo, nesudėtinga rasti stulpą ir prie jo prirakinti transporto priemonę.
Dviračių populiarumas auga, bet per lėtai
Dviračiais, jų detalėmis ir aksesuarais prekiaujančios parduotuvės Bikko.lt vadovas Julijus Zaura mano, jog yra ne viena priežastis, kodėl Lietuvoje, priešingai nei daugelyje užsienio šalių, dviračiai vis dar gana retai naudojami kasdieniam susisiekimui, dažniau sezoniškai, laisvalaikiu.
„Vienos priežastys abstraktesnės, kitos – tikslios ir aiškios. Vakarų dviračių kultūra kitokia nei mūsų šalyje: čia dviratis – transporto priemonė. Vokietijoje, Olandijoje automobilių vairuotojai ir dviratininkai nekonkuruoja: pastarieji, net ir veždami vaikus kėdutėje, jaučiasi drąsiai, nes žino, kad yra lygiaverčiai eismo dalyviai.
Lietuvoje kiek kitaip: dviratininkai ne visuomet jaučiasi saugiai, tad ant dviračio dažniau sėdasi laisvalaikiu. Galiausiai, nuolat randama pasiteisinimų, visų pirma pačiam sau, kodėl ne laikas sėsti ant dviračio.
Mūsų šalyje nėra įpročio automobilį iškeisti į dviratį, o tai lėmė ne tik infrastruktūros stygius, bet ir įsitikinimai, nuostatos. „Lietuviai dar sovietmečiu įprato naudoti automobilius, tuomet dviračiai buvo gana retas pirkinys. Kol Lietuvoje dviračių praktiškai nebuvo, Vokietijoje jais važinėjo į darbą. Visgi situacija keičiasi ir mūsų šalyje. Tam įtakos turi savivaldybių sprendimai: dviračių takų įrengimas ar ženklinimas.
Pakeitus nuostatas, infrastruktūros trūkumas atsidurtų antrame plane. Jei gatvėje važiuotų daug dviračių, ilgainiui, nebeliktų problemų išsitekti kelyje, dviratininkus kiti eismo dalyviai priimtų kaip lygiaverčius, priprastų, saugiau elgtųsi. Priežasčių nevažiuoti galima surasti: stinga takelių, pavojinga, nors iš tiesų tereikia noro. Esame vis arčiau vakarietiškos kultūros, kuri per lėtai, bet ateina“, – įsitikinęs pašnekovas.
Nuveikta nemažai, bet ne viskas
Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugų“ judumo ekspertas Edgaras Stankevičius pabrėžė, kad prieš septynerius metus vyravo „pieštinių dviračių takų palikimas“, kurio vis drąsiau atsisakoma. Tokius takus keičia kokybiški, raudono asfalto dviračių takai, kurie jau tapo Vilniaus miesto vizitine kortele.
Dviračių takų plėtra, esamų takų atnaujinimas, naujų tiesimas, pavienių atkarpų jungimas į nenutrūkstantį dviračių takų tinklą – tokie šiuo metu savivaldybės prioritetai.
Sostinėje iki šiol įrengta daugiau kaip 2700 kokybiškų dviračių stovų prie švietimo, kultūros įstaigų. Dviračių stovėjimo aikštelių plėtra gyvenamuosiuose rajonuose numatyta šįmet ir kitąmet.
Remiantis užsienio šalių gerąja praktika, inicijuoti KET pakeitimai, siekiant įvesti „dviračių gatvės“ sąvoką, kur dviratininkas, važiuodamas bendrame sraute su automobiliais, jaustųsi lygiavertis ir būtų saugus. Kelio ženklo įvedimas „dviračių gatvė“ yra numatomas nuo birželio 1 dienos.
Specialisto tikinimu, šiandien jau įmanoma tam tikrą maršrutą ar jo dalį įveikti dviračiu, o tuomet, prireikus, persėsti į viešąjį transportą. Tam skirtos multimodalinės aikštelės, kurias siekiama padaryti dar patrauklesnes, taip pat „Park and ride“ aikštelės. Šįmet numatoma įrengti dar vieną naujovę – pristatyti ir išbandyti „Mink ir važiuok“ principo taškus.
Dvi multimodalinės aikštelės kol kas įrengtos Antakalnio rajone: šalia Šilo tilto ir šalia Olandų žiedo. Praėjusiais metais, nuo kovo mėn., kai šios buvo įrengtos, aikštelėmis jau pasinaudota beveik 600 kartų.
