– Kaip vertinate Vilniaus valdžios užmojus kaip galima labiau apsunkinti automobilininkams gyvenimą miesto centre ir gatvėse atlaisvinti kuo daugiau vietos pėstiesiems, dviratininkams, paspirtukininkams bei viešajam transportui? – pasiteiravo A.Bubino Žinių radijo laidos „Žalia rodyklė“ vedėjas.
– Greičiausiai tiek dviratininkai, tiek paspirtukininkai turi savų argumentų, tačiau, žvelgiant automobilininko akimis, dalis permainų Vilniuje gerokai pablogino eismo sąlygas.
Jau ne kartą kalbėta, kad beatodairiškas kai kurių, palyginti judrių, gatvių siaurinimas gali gerokai apsunkinti specialiųjų tarnybų darbą.
Man, laidos „Farai“ operatoriui, dažnai tenka po Vilnių važinėti kartu su specialiųjų tarnybų ekipažais. Oi, kaip nelengva jiems brautis siauromis ir automobiliais užkištomis gatvėmis!
Todėl buvo priimtas labai geras sprendimas, įpareigojantis dešiniąja eismo juosta važiuojančius vairuotojus trauktis į dešinę, o kairiąja juosta važiuojančius – į kairę pusę ir, tokiu būdu, užleisti kelią specialiajam transportui.
– Bet ši tvarka veikia tada, kai gatvėje yra trys eismo juostos, o ne kai trečiojoje juostoje prisodinta medžių.
– Žvelgiant į Konstitucijos prospektą didelės problemos lyg ir nėra, nes srautus atskiriančia viduriniąja eismo juosta, kur buvo prisodinta medžių, automobiliai nevažinėdavo. Nors diskusijų dėl tų medžių buvo labai daug.
Bet kai kitose miesto vietose, kaip Algirdo gatvėje, yra fiziškai panaikinama viena eismo juosta arba gatvė smarkiai susiaurinama, tai, mano nuomone, nedovanotina. Ir kokiu būdu vairuotojas galėtų užleisti kelią specialiajam transportui? Į orą juk nepakilsi.
Ir didžiausias klausimas – ar tokiomis sąlygomis prigis ir augs medžiai?
– O kaip jūs vertinate kilpinį eismą senamiestyje? Ar jis pasiteisino?
– Jei turite galvoje policijos ekipažą, tai jam važiuojant su švyturėliais ženklai negalioja – iki įvykio vietos lekiama tiesiausiu keliu.
Jei vertinčiau kaip paprastas vilnietis, didelių nepatogumų nepatiriu, nes senamiestyje negyvenu. Bet turiu kelis šiame rajone įsikūrusius draugus. Jie kilpinį eismą yra prakeikę.
Vienas mano bičiulis išvažiuodamas iš namų dėl painios eismo schemos priverstas daryti 1,5 km lanką, nors tiesiai būtų keliasdešimt metrų. Todėl jis dažniausiai tuos keliasdešimt metrų įveikia per „plytą“, nes nėra jokios logikos sukti ratus, gaišti laiką, naudoti degalus ir teršti orą.
Kilpinis eismas – sunkiai paaiškinamas sprendimas. Jeigu savivaldybė nori sumažinti transporto srautus Senamiestyje, tegu apmokestina įvažiavimą. Kad ir penkiasdešimčia eurų. Akimirksniu miestas ištuštės.
Čia, matyt, viską sugalvojo tie patys žmonės, kurie sumanė ir pasisėdėjimą maksimaliai nepatogiai pertvarkytoje Naugarduko gatvėje.
– Šių neįprastų pertvarkų tikslas – priversti automobilininkus rinktis alternatyvias transporto priemones, pavyzdžiui, dviračius. Ar Vilniuje įmanoma tai pasiekti?
– Suprantama, kad yra ta nepatogumo riba, kai nebeįmanoma naudotis automobiliu.
Pavyzdžiui, užsodinus visas eismo juostas medžiais arba juos gatvėje susodinus šachmatine tvarka, kad turėtum važiuoti kaip slalomo trasoje.
Tokiu atveju, žmogus tikrai išlips iš automobilio ir jam reikalingą 20 km atstumą įveiks pėsčiomis. Kol kas taip nėra, bet kokių nors alternatyvų irgi nematau.
Kai šalia Vilniaus gyvenantys žmonės neseniai papriekaištavo, kad nėra galimybės miesto centro pasiekti visuomeniniu transportu, jiems Vilniaus meras atsakė, jog patys yra kalti, pasirinkę gyvenimą priemiestyje.
– Ar dviračiai galėtų tapti pagrindine susisiekimo priemone Vilniuje?
– Labai abejoju, turint omenyje mūsų klimatines sąlygas.
Aš esu važiavęs motociklu sausio mėnesį per sniegą. Nėra tai nei labai patogu, nei saugu.
Nepastebėjau ir šią žiemą, kai šalo, lijo ar snigo, labai daug dviratininkų ir nemanau, kad ateityje šaltuoju metų laiku jų padaugės.
Ar tikrai reikia aukoti gatvių infrastruktūrą, viską griauti dėl tų penkiasdešimties dviratininkų?
– Bet klimatas šyla, jis tampa palankesnis dviratininkams.
– Taip, bet dar reikia palūkėti. Kai Gedimino prospekte pradės augti palmės, tada gerokai padaugės ir dviratininkų.
– O kokia, jūsų nuomone, tikimybė, kad lietuviai iš savo automobilių persės į visuomeninį transportą?
– Buvo laikai, kai po Vilnių važinėdavau vien visuomeniniu transportu. O dabar ir užsienyje tenka juo pasinaudoti – ir tramvajais, ir metro. Bet Vilniuje jo rinktis kelionėms nebesinori.
Kodėl? Nes nepatogu. Kai tau reikia važiuoti į darbą arba iš jo, spūstys būna ne tik gatvėse, bet ir autobusų bei troleibusų salonuose.
Dirbant su policija ne kartą teko autobuso vairuotojo prašymu vykti į galinę stotelę ir krapštyti lauk ten įsitaisiusį asocialų asmenį.
Nežinau, ar labai smagu autobusu važiuoti kartu su tokiais piliečiais. Tai irgi atgraso nuo kelionių.
Aš nieko prieš, jeigu eismas senamiestyje būtų apskritai uždraustas, – smagu po jį pasivaikščioti ir pėsčiomis. Bet kur senamiesčio prieigose palikti automobilį, kai tėra viena aikštelė po Vinco Kudirkos aikšte?
Buvo suplanuotos aikštelės ir po Lukiškių aikšte, ir prie Operos ir baleto teatro. Jos būtų išsprendusios visas automobilių statymo problemas, bet jų nėra.
– Jūs esate ne tik automobilininkas, bet ir motociklininkas. Kaip manote, ar lietuviai galėtų masiškiau rinktis šias dvirates transporto priemones?
– Judėti po miestą tiek motociklu, tiek motoroleriu tikrai patogiau nei dviračiu, nes per trumpesnį laiko tarpą gali nuvažiuoti didesnį atstumą.
Pastebiu, kad motorolerius vis dažniau atranda merginos, nes jais gali važiuoti avėdamos aukštakulnius ir vilkėdamos suknelę. Taip pat yra ir specialūs nuo lietaus saugantys uždangalai. Ir nereikės prakaituoti minant dviratį į Šeškinės kalną.
Bet kad ir kiek svarstytum ir ieškotum alternatyvų, reikia pripažinti, kad šiuo metu mieste patogiausia transporto priemonė yra automobilis.
Tiesa, su tam tikromis išimtimis. Pavyzdžiui, vasarą, kai geras oras ir iš Gedimino prospekto reikia nukakti iki Rotušės aikštės, šį atstumą patogiau įveikti dviračiu arba paspirtuku.
