Pradėjus pokalbį apie automobilius ir vairavimą P.Kelertienė pripažino seniai viešai kalbėjusi šia tema. „Galbūt prieš kokį dešimtmetį vienoje televizijoje“, – greitai apskaičiavo garsi astrologė. Priežastis labai paprasta – ji juk nemėgsta vairuoti.
– Palmira, kaip taip nutiko, kad nors ir turite vairuotojo pažymėjimą, tačiau neįsigyjate automobilio?
– O Viešpatie. Iš tiesų turiu vairuotojo pažymėjimą nuo 1990-ųjų ar 1991 metų, bet prie vairo visiškai nesėdu. Esu susipažinusi su Kelių eismo taisyklėmis, tačiau vengiu transporto priemonių ir stengiuosi sėdėti keleivio, bet ne vairuotojo vietoje.
Taigi to vairuotojo pažymėjimo vaidmuo yra labiau dekoratyvus, jis guli stalčiuje.
– Ir niekuomet nevairavote?
– Ne, niekada nevairavau, tik kol išsilaikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti. Pamenu, kad draugei reikėjo palaikyti kompaniją.
Juk aš esu Vandenis – vienas draugiškiausių ženklų, todėl palaikydama kompaniją galiu net kartu gauti vairuotojo pažymėjimą.
– Dėl kokių priežasčių pati nevairuojate?
– Gal tie motyvai labiau psichologiniai – aš bijau vairuoti. Esu iš baikščių transporto priemonėms žmonių. Be to, turiu ir žmogiškų sumetimų, tarkime, jei Vilniuje išvažiuočiau į gatvę, po kokių penkių minučių susidarytų didžiulė spūstis. Man būtų gaila kitų vairuotojų, todėl nusprendžiau niekam negadinti nuotaikos ir į gatvę nevažiuoti.
Jei gyvenčiau kokiame nors mažesniame mieste ar kaime, galbūt jau seniai būčiau važinėjusi, bet sostinės gatvėse būčiau didelė problema.
– Bet kažkaip keliauti juk reikia. Kaip tai darote jūs?
– Aš apskritai nelabai mėgstu keliauti. Bet jei tai reikia daryti, renkuosi visuomeninį transportą arba dažniau taksi. Mėgstu pasivaikščioti, bet tiek darbo vieta, tiek parduotuvė yra tolokai, tad dažniau važiuoju.
– Daugelis pastebi, kad taksi ir pavežėjų paslaugos dabar gerokai pabrangusios, tad ar apsimoka?
– Dar yra likusių ir pigesnių taksi, kurie veža kol kas neišpūstomis kainomis. Aš keliauju arba su savo sunkiu ir dideliu kompiuteriu, arba su pirkiniais, taigi važiuoti taksi paprasčiau.
– Esate kilusi iš Palangos. Kaip vasarą nuvykstate prie jūros?
– Egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti laikiau Kretingoje, mat ten buvo vairavimo mokykla.
O prie jūros nuvykstu traukinuku arba autobusiuku. Be to, juk yra draugų, kurie vyksta į Palangą ir pasiima mane kartu. Kitaip tariant, naudojuosi draugų gerumu.
– Galbūt esate pasvajojusi apie asmeninį vairuotoją?
– Ne, tikrai apie tai nesvajoju. Jei man nereikėtų dažnai važinėti ir temptis su savimi sunkaus kompiuterio, segtuvų, tikrai važinėčiau viešuoju transportu.
– Gal esate kada nors apskaičiavusi, kiek finansiškai apsimoka neturėti nuosavo automobilio ir naudotis taksi?
– Aš pati nesu skaičiavusi, bet iš taksi vairuotojų ne kartą girdėjau, kad yra nemažai užmiestyje gyvenančių vilniečių, kurie po miestą keliauja taksi, mat taip esą pigiau ir paprasčiau – nereikia mokėti už automobilio parkavimą, rečiau tenka remontuoti automobilius.
Nors dabar pabrango taksi, ypač pavežėjų, paslaugos, man atrodo, kad tai vis dar pigiau, nei turėti nuosavą automobilį.
– Kaip, jūsų akimis, pasikeitė taksi paslaugų kokybė Lietuvoje?
– Neseniai važiavau taksi, kuris dar dirba pagal senus standartus, – automobilyje yra radijo ryšio stotelė. Man visuomet būdavo malonu išgirsti taksi vairuotojų draugiškų pokalbių, pasisveikinimų ir atsisveikinimų.
Dispečerė vairuotojams taip pat palinki gero darbo, sėkmės kelyje. Tie palinkėjimai kelia ilgesį...
Džiaugiuosi, kad dar yra įmonių, kurios naudojasi tomis radijo ryšio stotelėmis, vairuotojai vieni kitus palaiko ir padeda. Jie įspėja vieni kitus apie spūstis ir pavojus kelyje – juk nebūtina visuomet naudotis navigacijos įranga.
Man labai patinka stabilios įmonės, kurios pažįsta klientus, juos prisimena ir pasiteirauja, kaip sekasi, kas naujo, kaip gyvena šeima ar katinas su šunimi. Kita situacija yra dėl pavežėjų, kuriuos matai pirmą ir paskutinį kartą, mat jų labai daug.
Kai susiduri su užsieniečiais, apskritai problema, nes dažnai jie nežino kelio, nemoka lietuvių kalbos. Juk ne visi vyresnės kartos atstovai moka angliškai. Jie bendrauja šaltai, oficialiai, o kai kurie – šiurkščiai ir nemandagiai. Žinoma, būna ir išimčių.
Taigi man labiausiai patinka važinėti su vilniečiais vairuotojais, kurie yra gana malonūs ir paslaugūs. Tie seni profesionalai geriausiai žino visus sostinės maršrutus, kaip greičiausiai pasiekti reikiamą tikslą, o tu gali atsipalaiduoti ir mėgautis kelione. Tuo metu pavežėjai kartais pačių klientų teiraujasi, kaip geriausia kur nors nuvažiuoti.
Didelė problema tampa ir tai, kad dabar sunku išsikviesti taksi ar pavežėją, ypač per pietus arba po darbo. Kartais jų tenka laukti visą valandą. Kaip man aiškino patys vairuotojai, nutiko taip, kad karantino metu jie turėjo labai mažai darbo, todėl dauguma susirado kitos veiklos, o kai baigėsi karantinas ir daugelis pradėjo keliauti, nėra kam vežti.
– Taigi sutaupote daug nervų, kai pačiai nereikia vairuoti ir galite mėgautis kelione.
– Sutaupau ir sau, ir kitiems.
– Ar būna atvejų, kai tenka raminti sudirgusį vairuotoją, paprašyti kelyje neskubėti?
– Kai kurie vairuotojai pernelyg jautrūs, nervingi – jiems nereikėtų dirbti aptarnavimo sektoriuje. Raminti nėra tekę, bet jei matau, kad žmogus sudirgęs, stengiuosi su juo nekalbėti. Aš juos suprantu – juk ir keleivių būna visokiausių, o vairuotojo darbas nėra lengvas, turi akylai stebėti eismą, pasitaiko įvairių situacijų.
Pavežėjai skundžiasi dėl dabartinio jaunimo, kad yra daug išpuikusių, neišsiauklėjusių žmonių, kurie gerai žino savo teises, bet nemąsto apie pareigas. Vienas pavežėjas man pasakojo, kad kartą vežant keleivį automobilyje ramiai grojo muzika, o po kelionės tas keleivis atsiuntė neigiamą įvertinimą su pastaba dėl skambėjusios muzikos.
Kyla klausimas, kodėl jis vairuotojo nepaprašė jos išjungti, jei muzika nepatiko?
Naujoji karta mėgsta rašyti skundus. Štai kitas vairuotojas pasakojo, kaip kartą važiavo paimti keleivės ką tik suremontuotu automobiliu. Sutemus išvažiuojant iš kiemo jis trinktelėjo į duobę, ir išsprūdo keiksmažodis. Dėl to sulaukė bjauriausio skundo, koks yra nemandagus.
Vyresnio amžiaus žmonės skundų nerašo, nebent pagiria, o išpuikęs jaunimas kanda iš pasalų. Nejau sunku viską pasakyti tiesiai? Kaip galima į akis šypsotis, o išlipus įkąsti?
– Ar taksi vairuotojai jūsų prašo pasakyti, ką pranašauja žvaigždės?
– Tie, kurie mane atpažįsta, tikrai paklausia. Jie pasako savo Zodiako ženklą ir paklausia, kas laukia. Ar padedu? O kaipgi, be abejo! Papasakoju, kas tuo metu atitinkamam Zodiako ženklui yra aktualu. Jei žmogui įdomu, juk malonu paaiškinti.
– Jei jums būna nepalankus horoskopas, ar leidžiatės į ilgesnę kelionę?
– Kadangi keliauju retai, atsižvelgiu į planetų padėtį. Ir savo horoskopuose visada atkreipiu dėmesį, kada reikėtų būti atidesniems kelyje.
Esant nepalankiai planetų padėčiai gausėja avarijų, o pėstieji būna mažiau atidūs, labiau išsiblaškę.
Jei draugai leidžiasi į rimtas keliones, pasitaria su manimi – stengiuosi jiems parinkti parankesnę datą, kad nebūtų rizikos. Į tai verta atsižvelgti. Juk kas yra astrologija?
Tai tokia pat informacija kaip orų prognozės. Jei praneša lietų, pasiimi skėtį ir apsiauni guminius batus. Jei planuoji turistinį žygį, bet pranašaujama audra, atsisakai planų.
Astrologija yra patariamasis dalykas – kai nepalanki planetų padėtis, stebuklų tikėtis neverta. Žinoma, tikrai ne visi vairuotojai tuo metu pateks į avarijas, bet jei negeros tendencijos tiek asmeniniame, tiek keleivio horoskope, derėtų elgtis atsargiai.
Kiek man teko analizuoti skaudžių avarijų, pastebėjau, kad neretai žmonėms būdavo kritinės dienos, kai vertėjo likti namuose.
