„Žinių radijo“ laidoje „Žalia rodyklė“ ilgametė vairavimo mokytoja V.Urbietienė papasakojo apie Lietuvos vairavimo mokyklų sistemą ir jos ydas. Taip pat atskleidė, ar vairuotojai mokomi tinkamai, ar instruktoriai turi galimybę išmokyti būsimą vairuotoją ne tik išlaikyti egzaminą, bet ir savarankiškai išvažiuoti į gatves ir kelius.
– Dauguma žmonių mano, kad vairavimo mokyklų instruktoriai išmoko išlaikyti egzaminą, bet neišmoko vairuoti. Kas yra tie mokytojai ir ar jie turi galimybę išmokyti tinkamai vairuoti? Ar jie patys turi kur mokytis?
– Šiuo metu vyksta didelė darbuotojų kaita, todėl jiems besikeičiant nėra įgyjama reikiama patirtis. Jų paruošimas Lietuvoje yra labai prastas, nes turi minimalias programas. Visos tos įstaigos, kurios ruošia vairavimo instruktorius ir išduoda dokumentus, turi teorijos kursą, po kurio instruktoriai laiko egzaminą „Regitroje“. Jie praktinio mokymo, kuris yra svarbus instruktoriaus darbe, neturi.
Paklausa vairavimo mokyklų yra didelė, todėl instruktorius po išlaikyto teorijos egzamino gali sėstis šalia mokinio ir mokyti jį vairuoti. Aišku, kai kurios vairavimo mokyklos pačios moko darbuotojus. Dar klausimas, kaip išmoko, viskas priklauso nuo kiekvienos mokyklos ir jos vadovų požiūrio.
Bet juk įstaiga, kuri ruošia instruktorius, turėtų pasirūpinti programomis ir skirti savitas vairavimo pamokas. Pavyzdžiui, policijos pareigūnai išklauso specialius vairavimo mokymus. Aukštosios mokyklos galėtų tarpininkauti ir tartis su vairavimo mokyklomis dėl atliekamos praktikos.
Aš pradėjau dirbti instruktore prieš daug metų. Anksčiau reikėdavo išsilaikyti tik teorijos egzaminą, o dabar papildomai reikia nueti į „Regitrą“, bet beveik viskas išliko tas pats. Praėjo 23 metai, o sistema nesikeičia. Instruktoriui pasisekė, jei jį išmokė kolega, tačiau jei paruošė žmogus su mažesne patirtimi, mokiniui turi perteikti žinias, kurias turi.
– Kokia situacija yra kitose šalyse?
– Kitose šalyse sistemos yra kitokios ir vairavimo mokytojai ruošiami pusę metų. Be to, atliekamos ketverių mėnesių praktikos. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra visai kitoks paruošimas vairuotojų, aišku, dėl to ten yra pats saugiausias eismas šiai dienai ir įvyksta mažiausiai eismo įvykių. Lietuvoje būna gerų instruktorių, bet tokie – ne visi.
– Ar įmanoma būsimam vairuotojui, kuris anksčiau nevažinėjo ir nesidomėjo automobiliais, išmokti vairuoti per tiek akademinių valandų, kurios skirtos dabar? Kiek skiriama akademinių valandų mokyklose?
– Manau, kad skiriama per mažai valandų. Dabar skirta vos 30 akademinių pamokų, kurios nekinta nuo sovietmečio. Jeigu žmogus atėjo į vairavimo mokyklą be patirties ar praktikos, tokia programa yra minimali ir tenka imti papildomas vairavimo pamokas.
Šioje visoje sistemoje yra vienas aspektas – būsimi vairuotojai, pravažiavę reikiamą valandų skaičių, yra emociškai sužlugdyti, krinta jų savivertė, nes nesugeba išmokti važiuoti per nustatytą reikiamą valandų skaičių. Kai kurie pabaigia pamokas ir pradeda vairuoti dar prasčiau, negu važiavo, nes su viskuo nesusitvarko psichologiškai.
Daugelis net nesupranta, ką reiškia minimali programa bei kad normalu mokytis daugiau pamokų ir patobulinti vairavimo įgūdžius. Manau, jog kuo daugiau tu važiuoji, tuo esi geresnis vairuotojas. Pavyzdžiui, kitose šalyse vairuotojai mokosi pusę metų ir išmoksta važiuoti, kai lyja, sninga ir tamsiu paros metu.
Lietuvoje esančių mokyklų tikslas yra paruošti mokinį egzaminui, todėl maršrutai sudaromi pagal „Regitrą“.
„Regitra“ paskiria tam tikras vietas, kur dažniausiai važiuoja mokinys. Beveik visose vairavimo mokyklose būsimas vairuotojas po keletą pamokų važiuoja „Regitros“ link, jog išmoktų važinėti tais keliais ir nepatirtų tokio didelio streso egzamino metu.
– Kas būsimiems vairuotojams yra sudėtingiausia?
– Patys vairavimo instruktoriai turi keletą pamokų su psichologu, nors to tikrai nepakanka. Manau, kad ta programa turėtų būti kur kas platesne. Instruktorius turėtų būti psichologas, patarėjas ir tas, kuris padės susitvarkyti su nutikusia situacija.
Būsimi vairuotojai į mokyklas ateina visko bijodami, pavyzdžiui, prasidėjus mokykliniam vairavimo egzaminui, kameros ne vieną išmuša iš pusiausvyros. Todėl egzaminą tenka filmuoti ne vieną kartą, kol žmogus pripranta prie kamerų. Manau, kad tos kameros nėra būtinos, užtektų tik mokytojo kompetencijos.
– Ko palinkėtumėte būsimiems vairuotojams?
– Manau, kad jie vairavimo mokyklą turėtų rinktis ne pagal reklamą, o pagal instruktoriaus kompetencijas. Be to, turėtų paklausti draugų ar artimųjų, kur jie lankė vairavimo pamokas.
