– Marijau, kaip nutiko, kad jūs niekada taip ir neįgijote vairuotojo pažymėjimo?
– Taip susiklostė savaime. Galbūt aš niekada neturėjau ypatingo automobilių potraukio.
Vaikai vos tik pasitaikius progai nori kartu su tėvu pavairuoti automobilį, o aš didelės aistros šiam pradiniam vairavimui neturėjau.
Kai buvau jau tokio amžiaus, kai galėjau įgyti vairuotojo pažymėjimą, vis tiek jo neįgijau. Be to, tuo metu automobilis buvo prabangos dalykas: galėjai išsilaikyti egzaminus, bet nusipirkti mašiną nebuvo paprasta, tai buvo rimtesnis pirkinys.
Ilgainiui draugai laikė vairavimo egzaminus, aplink buvo nemažai tokių, kurie turėjo ir automobilius, o man nebuvo kur važinėti, nes gyvenau centre, dirbau netoliese. Jei reikėdavo nuvažiuoti kur nors toliau, paveždavo koks nors bičiulis.
Taip ir bėgo laikas, o aš vis nelaikiau egzamino vairuotojo pažymėjimui gauti. Nesu nusistatęs prieš vairavimą, o gyvenime ne kartą buvo taip, kad supratau, jog reikia išmokti vairuoti, bet kai tai nėra gyvybiškai būtina, vis neprisiruošdavau.
– Ar daug nepatogumų kyla dėl to, kad nevairuojate?
– Visiškai nekyla. Šiuo metu nuo namų iki darbo pėsčiomis nukeliauju per 15 minučių. Jei reikia kur nors nuvykti, naudojuosi autobusų ir troleibusų paslaugomis, o kai būna šilta, važinėju dviračiu. Be to, turiu vairuojančią žmoną, taigi didelės bėdos nėra.
– Ar žmona neragina įgyti vairuotojo pažymėjimo?
– Ne, ji manęs smarkiai nespaudžia. Buvo atvejų, kai pasakydavo: „Būtų gerai, kad ir tu vairuotum.“ Pavyzdžiui, jei kelionėje nuomojamės automobilį, ji kartais norėtų, kad ir aš kelias valandas ar vieną dieną pavairuočiau. Tomis akimirkomis jaučiuosi blogai, pradeda graužti sąžinė.
Nors ji jokiu būdu nepriekaištauja, bet truputį gėda pasidaro. Dabar ji su tuo apsiprato.
– Kiek, jūsų manymu, mūsų visuomenėje dar gaji nuostata, kad vyras, šeimos galva, turi vairuoti automobilį? Ar dažnai tenka išgirsti kokių nors replikų, kad nevairuojate?
– Niekada nesu sulaukęs kandžių replikų.
Būna, kad paklausia, ar nekyla noras pradėti vairuoti, bet traukimo per dantį tikrai nėra.
Kartą nutiko juokingas įvykis su grupe ŽAS, su kuria labai daug metų praleidau kartu.
Mes važinėdavome į koncertus, turus po Lietuvą ir kartą grupės nariai pasakė: „Būtų pokštas, jei sužinotume, kad Marijus turi vairuotojo pažymėjimą ir moka vairuoti. Tuomet mes jį suplėšytume į gabalus, kad visus metus vežiojome, nors pats galėjo vairuoti.“
– Bet jūs niekada nebandėte laikyti vairavimo egzaminų?
– Niekada nebandžiau.
– Ar dar ketinate tai padaryti?
– Aš savęs neprievartauju, esu, kaip ir kitais klausimais, nusistatęs paprastą taisyklę – jei pajusiu momentinį impulsą, nueisiu ir išlaikysiu egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti. Vis tiek vairuočiau automobilį su automatine pavarų dėže, kad būtų paprasčiau, bet neturiu nusibrėžęs terminų.
Žiūrėsiu pagal vidinį pojūtį.
– Ar esate kada nors pagalvojęs, kuo naudinga nevairuoti?
– Yra daug privalumų, lygiai kaip ir daug trūkumų. Pavyzdžiui, žinau, kiek nervų vairuotojams kainuoja, kai užsidega variklio lemputė.
Tuomet suki galvą, kas nutiko ir kiek tai kainuos. Su vairavimu susiję nemažai problemų, bet yra ir daug patogumų. Taigi iš principo lygiosios – vairuoji ar nevairuoji.
– Kiek porų batų esate sunešiojęs dėl intensyvaus vaikščiojimo?
– To niekada neskaičiavau, bet jei su draugais, kurie vaikšto tik iki automobilio ir iš jo iki darbo, tenka prasieiti ilgesnį atstumą, pajuntu, kad aš galiu eiti ir sparčiau, ir neuždusęs įveikti ilgesnius atstumus.
Gal tai priklauso ir nuo kitų dalykų, bet manau, kad mano dažnas vaikščiojimas dėl to padeda.
– Kiek kilometrų nueinate per dieną?
– Kadangi iki darbo netoli, vidutiniškai per dieną nueinu 5–7 kilometrus, gal kartais mažiau. Bet labai daug vaikštome su šeima savaitgaliais ir per atostogas – per dieną nueiname mažiausiai po 10 kilometrų.
– Ar dalyvaujate pėsčiųjų žygiuose?
– Ne, nedalyvauju. Turiu daug žygeivių kolegų, kurie pėsčiomis įveikia kosminius atstumus, bet aš nesu iš tų, kurie eina kokius 50 kilometrų.
– Kokia pėsčiųjų situacija Lietuvoje? Eidamas matote kiekvieną duobę, todėl galite gerai įvertinti šaligatvių ir takų būklę.
– Kadangi būnu ne tik Vilniuje, nes su žmona prie Alytaus turime sodybą, faktiškai kiekvieną savaitgalį ten viešiu ir galiu pagirti Alytų už tai, kaip sutvarkyti dviratininkų takai. Vilnius – didesnis miestas, viską sutvarkyti daug sunkiau. Taigi situacija skirtinga, bet sostinėje dviračiu važinėti mažiau patinka vien dėl per didelio paspirtukininkų skaičiaus. Jie man nekliūva, bet atrodo, kad aš jiems su dviračiu kliūvu, nes jie užvaldę dviračių takus.
– Kuris metų laikas jums maloniausias vaikščioti? Viena yra tai daryti per karščius, kita – per pūgas ir šalčius.
– Aš labiau mėgstu šilumą nei šaltį. Bet jei kalbėtume apie fizinį aktyvumą, kaitinant daugiau kaip 30 laipsnių karščiui nelabai gerai užsiimti ilgu ėjimu ar fizine veikla – tuomet tai per daug varginantis dalykas.
Man maloniausia oro temperatūra yra iki 30 laipsnių. Kai būna 28 laipsniai šilumos, man nėra karšta. Be to, viskas priklauso ir nuo to, kur esame, – Lietuvoje tas karštis vienoks, o Graikijoje, Italijoje – kitoks, dar kitaip yra Tailande. Apibendrinant esu šilumą ir saulę, o ne šaltį mėgstantis žmogus.
