Kupiškio rajone, Noriūnuose, tarnybine mašina važiuojančios dvi policijos bendruomenės pareigūnės Ineta Baronaitė ir Danguolė Baliuvienė pastebėjo Sodų gatvės viduriu einantį ežį.
Matėsi, kad po šaltos nakties dygliuotasis yra sušalęs. Skersai kelią jis pėdino labai jau lėtai. Kilo pavojus, kad jį suvažinės mašinos.
Vienas automobilis kaip tik atvažiavo iš priekio, tačiau vairuotojas pamatė ežį ir sustojo jo praleisti.
Draudžiamoje vietoje gatvę kirtusį keturkojį „pažeidėją“ pareigūnės „sulaikė“.
Ant ežio spyglių buvo prilipę lapų ir žolės kuokštų, tad akivaizdu, kad iš žiemai paruoštos guoliavietės jį kažkas išbaidė. Palikęs šiltą guolį žvėrelis dairėsi naujo, tačiau tąnakt temperatūra buvo nukritusi iki kelių laipsnių minuso.
Kadangi tokiu metų laiku ežiai jau seniausiai turi sau ramiausiai snausti žiemos miegu, buvo aišku, kad paleisti jo atgal į gamtą negalima. Tai reikštų – pasiųsti jį mirčiai į nagus.
Šaltą rytą ežys galėjo ne tik mirtinai sušalti, bet ir patekti pro pravažiuojančių mašinų ratais.
Po nakties ežys buvo taip sustiręs, kad net ir atsidūręs ant žmonių rankų jis ne nebandė riestis į kamuoliuką ir taip gelbėtis nuo pavojaus.
Ant pareigūnės kelių atsidūręs ežys po kurio laiko sušilo ir iškišęs galvą smalsiai dairėsi į šalis.
Pareigūnės keturkojam „areštantui“ nupirko specialaus žvėrims skirto skanėsto, tačiau ežys jo nelietė.
D.Baliuvienė užsuko į vieną veterinarijos kliniką Kupiškyje pasitarti, kaip reiktų elgtis su priglaustu ežiu, tačiau nieko konkretaus taip ir neišgirdo.
Pareigūnė nusprendė ežį priimti peržiemoti į savo sodybą. Ūkiniame pastate iš lapų ir šiaudų jam įrengė guolį. Ten ir apsigyveno naujas įnamis.
