Norint pasiekti gražiausią Panevėžio rajono vietovę tenka apdulkėti iki ausų, o gyventojai maitinami pažadais

Ėriškiai – bažnyčią, biblioteką, dvi parduotuves, pirtį, žemės ūkio bendrovę, medicinos punktą, kultūros ir bendruomenės namus turinti Panevėžio rajono vietovė. O neturi ji daugiabučių, nėra ir alaus baro.

Į klausimą, kaip įvardyti Ėriškius – kaimu, gyvenviete, bažnytkaimiu ar dar kitaip, gyventojai negalėjo atsakyti. Ėriškiai esąs ramus, senstantis užkampis, kuriame jau baigia griūti buvęs vaikų darželis, uždaryta ir mokykla.

Jiems ir keista, ir savotiškai graudu tai, kad netoli kelio „Via Baltica“, kuriuo kasdien pravažiuoja iki 20 tūkstančių automobilių, esantys Ėriškiai nuo šios tarptautinės magistralės yra atskirti žvyrkelio.

„Mes savotiškai jau lyg ir apsipratome, kad, įveikę 6 kilometrų žvyrkelį, į Vilnių ar Kauną nuvažiuojame dulkėtais automobiliais. Tačiau tiems, kas į Ėriškius atvažiuoja šiuo žvyrkeliu, sunku išaiškinti, kaip mes, nuo sovietmečio laikų garsi gyvenvietė, nesugebame išsireikalauti normalaus kelio“, – sakė Ėriškiuose gyvenantis Edvardas Kubilius.

Buvusi bendruomenės pirmininkė, dabar seniūnaitė Birutė Grabauskienė prisiminė, kad Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis prieš 12 metų buvo patikinęs, jog varganasis kelias tuoj tuoj bus išasfaltuotas.

„Kaip šiandien atsimenu mero žodžius, kai jis sakė: „Džiaukis, Grabauskiene, eilėje asfaltuoti kelią Ėriškiai pirmi, tad, galima sakyti, kelią jūs jau turite“, – citavo seniūnaitė.

Ji prisimena merui tuomet atsakiusi, kad neperšokus griovio nedera sakyti „op“.

Mero pažadai neišsipildė, nes prasidėjo ekonominė krizė. Galop iširo senoji eilė, kurios pradžioje buvo įrašyti Ėriškiai, po to, pasak seniūnaitės, buvo sudaryta nauja eilė. Ir jie jau toje eilėje nebebuvo pirmi.

Ne taip seniai B.Grabauskienė teigia išgirdusi, kad kelio atkarpa nuo kelio „Via Baltica“ iki Ėriškių tikrų tikriausiai išasfaltuota bus kitąmet.

„Bus taip ar nebus, dar pažiūrėsim. Nenustebsiu, jei koronos pandemijai atslinkus pinigų vėl arba neliks, arba jie bus skirti kitoms reikmėms, pavadintomis svarbesnėmis nei mūsų kelias“, – svarstė seniūnaitė.

Merui P.Žaguniui perdavus B.Grabauskienės bei kitų ėriškiečių nerimą, kad žadamas asfaltas išties gali „nuplaukti“, rajono vadovas patikino, kad taip tikrai nebus – jis turįs Valstybinės automobilių kelių direkcijos patikinimą, kad kitąmet asfaltas nuo Ėriškių iki kelio „Via Baltica“ bus išlietas.

„Kita vertus, būkim biedni, bet teisingi. Ėriškiai turi asfaltuotą kelią, vedantį į Panevėžį per Upytę. Tad turėti du asfaltuotus susisiekimus su didžiaisiais keliais jau yra prabanga“, – sakė meras.

Į šiuos mero žodžius seniūnaitė B.Grabauskienė turėjo savo atkirtį. Ji nurodė, kad asfaltuotasis kelias patogus tik pasiekti Panevėžį.

„Paradoksas tai, kad Vilniuje ar Kaune gyvenantys mūsų, ėriškiečių, vaikai, užuot pasukę nuo kelio „Via Baltica“, greitai pasiektų mus, dėl duobėto žvyrkelio nenorėdami laužyti automobilių, į tėviškę priversti važiuoti aplinkkeliais“, – teigė seniūnaitė.

Ji tvirtino, jog netgi į ekskursiją susirengusių pačių Ėriškių gyventojų pasamdytų autobusų vairuotojai neveža tų 6 kilometrų iki „Via Baltica“, o renkasi aplinkkelį. Taip be reikalo eikvojami degalai, gaištamas laikas.

B.Grabauskienė teigė suskaičiavusi, jog geltonasis mokyklinis autobusėlis, jau 6 metus vežiojantis Ėriškių vaikus į Ramygalos mokyklą, dulkėtu keliu pirmyn–atgal per dieną darda 6 kartus. Buvusi mokytoja neslėpė, kad jai gaila ir dulkėse skandinamų, žvyrkeliu kratomų vaikų, ir laužomo autobuso.

„Ką jau kalbėti apie mūsų, ėriškiečių, automobilius. Automobilių remonto dirbtuvėms duodam darbo“, – sarkastiškai šypsojosi seniūnaitė.

B.Grabauskienė mano, jog žvyrkelis nulėmė kaimui ir užkampio vardą.

„Gal tai ir užkampis, bet norint būti teisingam reikia pasakyti, kad Ėriškiai – kultūringas užkampis su plačiomis gatvėmis, gražiai tvarkomomis sodybomis“, – įsitikinusi B.Grabauskienė.

Kaip Ėriškių išskirtinumą ji įvardijo tai, kad šioje vietovėje nėra daugiabučių.

„Turim vos kelis dvibučius, o šiaip visos šeimos turi po savo namą, tvartą ir daržą“, – dėmesį atkreipė seniūnaitė.

Ėriškių bendruomenės pirmininkė, šią vietovę visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje išgarsinusio buvusio Ėriškių kolūkio vadovo Alfonso Giedraičio marti Virginija Giedraitienė taip pat sako neturinti atsakymo, kokį apibūdinimą priskirti Ėriškiams. Ji svarstė, kad Ėriškiai nėra kaimas, nors turi bažnyčią, bažnytkaimiu irgi niekas jų nevadina.

„Greičiausiai tai gyvenvietė, atsiradusi melioruojant kaimus ir jų gyventojus sukėlus į vieną vietą“, – svarstė V.Giedraitienė.

Dabar bendruomenė atkūrė kaimo pirtį, įsirengė bendruomenės namus, prie jų pastatė lauko treniruoklių, sutvarkė prie Ėriškių tvenkinio esantį paplūdimį.

Vasarą gyvenvietės žmonės rengia bendruomenės šventę.

„Įprasta, kad kaimų šventės sutampa su tose vietovėse esančių bažnyčių atlaidais, švenčiamais vasarą. Tačiau mes, ėriškiečiai, šiuo požiūriu esame nuskriausti, mat mūsų parapija atlaidus švenčia rudenį arba žiemą“, – sakė V.Giedraitienė. (Šioje bažnyčioje švenčiami jos titulo – Švč. Jėzaus vardo, Šv. Stepono, Rožinio Švč. Mergelės Marijos ir Kryžiaus atradimo atlaidai.)

Bendruomenės pirmininkė teigė, jog sykį Ėriškius lankant Panevėžio vyskupijos ganytojui Linui Vodopjanovui jo buvo paklausta, ar negalima būtų padaryti taip, kad atlaidus ir čia tikintieji galėtų švęsti vasarą. Vyskupas atsakęs, kad tokia galimybė yra, ji svarstytina, tad ateityje galbūt Ėriškių bendruomenės šventė sutaps su atlaidų diena.

E.Kubilius į Ėriškius iš Panevėžio atvyko prieš 26 metus, nusprendęs verstis triušininkyste. Šių švelniakailių dabar jis turi daugiau nei 500, pardavinėja ir veislinius triušius, ir triušieną, iš triušių kailiukų siuva kepures.

„Nutaręs keltis į kaimą, apvažiavau ne vieną Panevėžio rajono vietą. Ėriškiai mane patraukė tuo, kad atvykęs į apleistą buvusią fermą joje išvydau neišsukinėtas elektros lemputes, neišvogtus laidus. Tuomet pagalvojau: vadinasi, čia gyvena padorūs, tvarkingi žmonės, ne vagys. Taip ir nusipirkau tą fermą, ir jau bemaž 30 metų čia gyvenu“, – sakė E.Kubilius.

Už projektines lėšas, kaip pasakojo pašnekovas, jie įsirenginėjo bendruomenės namus, o vykstant darbams pritrūko pinigų. „Tuomet žmonės patys aukojo, patys ėjo į statybos darbus“, – pasakojo E.Kubilius.

Pasak vyriškio, bendra veikla žmones suvienijo. O tai, kad į darbą buvo įtrauktas vietos jaunimas, šiuos jaunus žmones išmokė branginti bendrą turtą. Kai kurie vaikinai stojo mokytis statybininkais.

„Kiek važinėju po Lietuvą, retai kur aptinku kaimą be alubario. O mums, ėriškiečiams, jo nereikia, gera gyventi ir taip“, – patikino E.Kubilius.