Brolis Astijus: „Pirmiausia užgesinkime savyje pyktį ir agresiją“

Visai netrukus, lapkričio 15 dieną prisiminsime žuvusius keliuose. Su vienuoliu pranciškonu broliu Astijumi kalbamės apie šią dieną ir apie gyvenimo trapumą: kaip paguosti žmones, kodėl įvyksta beprasmės žūtys, kodėl žmonės nesimoko iš svetimų klaidų, o būtinai daro savas?

„Aš tai pirmiausiai dėkoju Dievui už tą Jungtinių tautų paskelbtą dieną, kada trečiąjį lapkričio sekmadienį mes prisimename žuvusius keliuose. Mes, broliai, taip pat melsimės už visus, kurie žuvo ir tuos, kurie patyrė nelaimes, traumas, pakeitusias jų gyvenimus. Primindami juos ir mes patys pagalvosime apie save. Kad esame brangūs ir turime tik tą vieną gyvenimą“, – pokalbį pradeda brolis Astijus.

Jis visą gyvenimą stengiasi prisiminti amžinatilsį Tėvelio Placido ne vieną kartą pakartotus žodžius: „Nedaug yra žmonių, kurie pasimoko iš kitų klaidų. Astijau, bent jau tu iš savo klaidų pasimokyk“.

Dvasininkas pasakoja, kad kunigams baisiausia yra dalyvauti laidotuvėse, kur atsisveikinama su tragiškai žuvusiais. „Ne veltui bažnyčioje yra tokia malda: „Nuo staigios ir netikėtos mirties gelbėk mus Viešpatie“. Jau senovėje žmonės meldėsi Dievui prašydami, kad juos apsaugotų. Tu meldiesi Dievui prašydamas apsaugos, bet turi nepamiršti: žmogau, ir pats saugokis ir Dievas tau padės.

Ta diena yra skirta tam, kad mes nors kartą metuose sustotume ir pagalvotume apie savo saugų dalyvavimą eisme. Ir nesvarbu, ar esame pėstieji, ar vairuotojai“.

Brolis Astijus prisimena prieš keliolika metų įvykusį tragišką įvykį, kai teko išlydėti žuvusius tėvą ir sūnų: „Ateinu į tuos namus, visi verkia, toks begalinis skausmas. Ir ką gali pasakyti mamai ir žmonai? Ką mano žodis reiškia? Prisimenu, kad apkabinau ją, tokia ir buvo mano paguoda: apkabinimas ir pabuvimas kartu. Tiek ir galim, kartu pabūti tame skausme“.

Kai artimas, brangus žmogus staiga žūsta, pasikeičia ir jo artimųjų gyvenimas – jau niekada jame nebebus tokios pilnatvės ir šviesos. Nuolat mintys klaidžios prisiminimuose apie juos, – mintimis dalinasi Astijus: „Prisimenu berods praėjusiais metais eismo įvykyje žuvo gimnazijos dvyliktokė, turėjo buvo šimtadienis ar paskutinis skambutis. Gedėjo visa mokykla ir bendruomenė, neliko jokio džiaugsmo, jokios šventės... Tos visos artimųjų ar net ir ne artimųjų nelaimės turi mus padaryti išmintingesnius. Ir ypatingai kelyje“.

Brolis Astijus sako, kad mes tikrai nenusipelnėme tokio gyvenimo, kurį tenka gyventi dabar, kai turime atsisakyti gyvo bendravimo, pramogų.

Išgyventi tokį priverstinį ribotumą nėra paprasta. Vienintelis vaistas ieškoti ramybės. Kaip medis gali duoti ir gerų, ir blogų vaisių, taip kiekvienas apribojimas gali panardinti kiekvieną iš mūsų į gilesnes gelmes, kad pamatytume, koks esi žmogus: „Man patinka ši ištrauka iš Šventojo rašto. Kai švenčiame Velykas, prieš tai būna didysis penktadienis, Jėzaus mirtis ir Jėzaus prisikėlimas. Galit įsivaizduoti, kokį pirmą žodį jis pasako atėjęs pas apaštalus Velykų ryta? „Šalom“ (ramybė)“.

Pasak Astijaus, toji ramybė yra kaip taika, gerovė, darna ir harmonija. Net ir tokių išbandymų laikais mes vis dėlto turime pagalvoti apie ramybę. Net ir susierzinę.

„Aš nekalbu apie alkoholį ar kitus svaigalus, bet jeigu supykęs ar susierzinęs žmogus sėda prie vairo, jau jis kelia pavojų sau ir kitiems. Kai man taip nutinka, darau paprastą dalyką. Maždaug 15-20 sekundžių, tai yra tiek nedaug, atsisėdu prie vairo automobilyje ir sukalbu maldą arba keletą kartų kartoju: „Viešpatie, pasigailėk“. Bandau pajusti savo sieloje ramybę. Ne tik dėl saugaus vairavimo, bet ir dėl savęs. Kad ir pats nebūčiau įsitempęs, išsiblaškęs, išsidraskęs. Ir pajudu tik tada, kai pajuntu, jog esu visiškai ramus. Tampa žymiai lengviau tapti kultūringu vairuotoju, praleisti kelyje, padaryti gerą darbą“, – pataria brolis Astijus.

Būdamas Europos skautu Astijus sako, jog vadovaujasi skautų principu – padaryti bent vieną gerą darbą per dieną. O juk toks geras darbas gali būti, kai vairuodamas be jokio nepasitenkinimo užleidi kitą automobilį priešais save į savo eismo juostą. „Juk ramybė savotiškai yra ir saugumas“, – svarsto vienuolis pranciškonas.

Paklaustas, ar tėvai nedaro lemtingos klaidos dovanodami savo vaikams automobilius 18 metų gimtadienio ar mokyklos baigimo proga, nes visgi žūsta tikrai nemažai nepatyrusių vairuotojų, brolis Astijus sako, kad ne amžius lemia atsakomybės jausmą.

Brolis Astijus įsitikinęs, kad ribojimai neduotų naudos: „Juk ir vaikus išmokome atsargiai elgtis su ugnimi, todėl aš galvoju, kad Lietuva yra labai pasikeitusi, norma tampa etiškas draugiškas vairavimas, ypatingai didmiesčiuose.

Praleidžiame pėsčiuosius, duodame kelią kitiems automobiliams, kur kas mažiau pykčio keliuose. O kai mažiau pykčio, tai mažiau ir galimos nelaimės. Tai kur kas geriau nei bet kokie ribojimai.

Pyktis mus padaro žudikais. Ne veltui evangelija ir sako: „Jūs esate girdėję „Nežudyk“, o aš sakau, jeigu tu broliui sakai „Kvaily“ arba „Beproti“, tu jau esi žudikas“.

Pasak dvasininko, visi jausmai, taip pat ir agresija, pyktis kyla iš mūsų vidaus, ir būtent jie yra pagrindiniai visų nelaimių kaltininkai.

„Todėl dar kartą akcentuoju ramybę. Net ir ši minima diena, aš manyčiau, prisidės, kad daugelis susimąstys. Juk pirmiausia ir turime pradėti nuo savęs, nuo savo vidaus. Ta agresija, ir pyktis yra pats blogiausias reiškinys, kuris išties turi poveikį žmogaus elgesiui eismo sąlygomis“, – įsitikinęs brolis Astijus.

Į klausimą, ką galėtų pasakyti žmonėms, kurie gyvena su didžiule kalte dėl eismo įvykiuose pražudytų gyvybių ar sužalotų likimų, brolis Astijus sako: „Karalius Dovydas psalmėje yra parašęs tokius žodžius: „Mano nuodėmė man akyse tebestovi“. Jeigu žmogui dėl to skauda, aš manyčiau, jau jis yra gerame kelyje.“.

Kunigams neretai tenka lankytis kalėjimuose, kalbėti su žmonėmis, kurie yra padarę baisiausius nusikaltimus.

„Mes nepateisiname jų nusikaltimų, bet turime parodyti meilę, kad žmogus augtų, kad savęs nebenaikintų tuo padarytu poelgiu. Bet tuo pačiu, kad ir neužmirštų. Tas neužmiršimas visgi yra žmogaus galimybė toliau keistis ir apsaugoti, kad daugiau nebesuklystų.

Pasakyti tiems žmonėms, jeigu tau skauda, esi gerame kelyje. Tas skausmas yra žmogaus augimo priežastis. Tik per skausmą žmogus pažįsta grožį. Nereikia bijoti to skausmo. Reikia priimti jį teisingai“, – mintimis dalinasi vienuolis pranciškonas.

Broliai vienuoliai 10 kartų per dieną kalbame maldą „Tėve mūsų“, kurioje yra sakinys: „Atleisk mums mūsų kaltes, atleisk mums mūsų skolas“.

„Ir kiekvieną dieną 10 kartų tą maldą kartoji ir prisimeni, kad esi skolingas žmonėms. Ta skola yra meilė, dėmesys, gerumas. Tad labai verta apie tai pagalvoti ir prieš atsisėdant prie vairo. Kur kas geriau pasistengti vienas kitam kažką padovanoti, o ne apiplėšti.

O juk „apiplėšimas“ juk gali būti ir toks, kad nepraleidai pėsčiojo, ar neužleidai prieš save kito automobilio. Daugiau gerumo, mažiau agresijos. Ir tos ramybės“, – linki vienuolis pranciškonas brolis Astijus.

Pasaulinė diena žuvusiems eismo įvykiuose atminti pradėta minėti nuo 2005 metų, jos iniciatoriai – Jungtinių Tautų Organizacija ir Pasaulio sveikatos organizacija.

Buvo priimta rezoliucija, kuria kreiptasi į šalių vyriausybes, kad kiekvienais metais trečiasis lapkričio sekmadienis būtų skirtas žuvusiems eismo įvykiuose paminėti.

Pagrindinis šios atmintinos dienos tikslas – solidarumo išreiškimas ir dvasinis palaikymas, skirtas šeimoms, kurios išgyvena netektis dėl keliuose eismo įvykiuose prarastų savo šeimos narių, draugų ar pažįstamų.

Kartu siekiama dar kartą atkreipti visuomenės dėmesį į kiekvieno asmeninę atsakomybę už savo elgesį kelyje, Kelių eismo taisyklių laikymąsi, kad būtų išvengta beprasmių aukų.

Pasaulyje kiekvienais metais eismo įvykiuose žūsta daugiau nei vienas milijonas žmonių, 50 milijonų sužeidžiama, daugelis jų lieka neįgalūs, per parą netenkame po 3 500 eismo dalyvių.