Netikėtai iškylantys stulpeliai ir ant jų užkimbantys automobiliai nebent kokiam užsieniečiui dar įdomūs. Egzotika tik jam būtų ir kaip olimpinėms žaidynėms rengiasi mūsų sportininkai.
Bet pala, nejaugi tikrai toks niūrus dangus virš Vilniaus? Na, stulpeliai tikrai blogis, iškylantys tada, kai visai to nesitiki. Riedi automobiliu Gedimino prospektu, žvelgi į priekyje atsivėrusią Katedrą, o jis kaip partizanas iš pasalų į automobilio dugną kaukšteli.
Arba tik Vilniaus valdžios giriamo kilpinio eismo stulpeliai, kai įprastoje vietoje sumanęs įsukti į Senamiesčio gatvelę randi ten kliūtį.
Bet stulpelius sostinės valdžia mėgsta. Prismaigsto naujų, net ir tuos beviltiškus Gedimino prospekte dešimt kartų remontuoja.
O L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir kiti atletai tegu palaukia, kol keli pusiau miegantys darbininkai suremontuos tą maniežą, kol pastatys naują, prieš keletą metų lengvaatlečiams pažadėtą sporto salę.
Tegu sportininkė laukia Tokijo olimpinių žaidynių, o mes palauksime jos medalių.
Mes taip pat palauksime nacionalinio stadiono, nacionalinės koncertų salės ant Tauro kalno (kiek daug nacionalinių objektų dar neturime!), nacionalinio baseino ar bent jau vienos naujos nenacionalinės gatvės, nes Vilnių vėl dusina transporto grūstys.
Apskritai sostinės valdžiai, išskyrus tuo nelemtus stulpelius, reikia padėkoti – už suteiktą galimybę laukti. Nes laisvę deklaruojančiame Vilniuje nelaukia tik stulpeliai, nuolat pastojantys kelią.
