Susitikus su E.Nenartovičiumi jo telefonas netyla – žmonės vienas po kito skambina sugedus automobiliams arba patekus į avarijas. Nemažai skambučių – ir iš policijos, mat vyras pastaruoju metu dirba su pareigūnais. Kartu su kitais trimis savo kolegomis vyras skirstosi darbus Vilniaus apskrityje.
Pašnekovas skaičiuoja, kad per mėnesį nuveža iki 150 automobilių – kasdien sulaukia iki 10 iškvietimų. „Kartais vieną automobilį iškrauni ir jau skambina dėl kito. Taip ir dirbame“, – tarsteli E.Nenartovičius, pridurdamas, kad kartais darbas užtrunka, jei automobilyje randama narkotikų arba transporto priemonė būna taip suknežinta, kad sunku rasti, kaip ją užkrauti ant autovežio.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai dirbant avarijų vietose?, – naujienų portalas lrytas.lt pasiteiravo E.Nenartovičiaus.
– Pradžia buvo sudėtinga. Buvo ir lengvų, ir sunkių iškvietimų. Bet dabar jau įsivažiavome ir tiesiog atliekame savo darbą. Kol kas nebuvo užsakymų, kurių nebūtume įvykdę. Žinoma, kartais tekdavo dirbti avarijų vietose ir šešias valandas, bet susitvarkydavome.
– Per žinias galime kiekvienas pamatyti avarijas ir jų pasekmes: sudaužytas transporto priemones, sužalotus ir suluošintus žmones. Ką jūs matote atvykę į eismo įvykį?
– Taip, išties pradžia tokia ir būna: pradedi dirbti ir galvoji, ar čia viskas bus taip, kaip rodo per žinias. Realiai, viskas yra truputį kitaip, kadangi atvažiavus su autovežiu greitoji medicinos pagalba jau neretai būna išvežusi nukentėjusiuosius. Bet, žinoma, ne visuomet – kartais matome ir sužalotus žmones, ir ant kelio ar grioviuose, laukuose gulinčius lavonus.
Bet štai sudaužytus, sumaitotus automobilius matome kiekvieną kartą. Būna ir gerų automobilių, bet jų tiesiog nebelieka – išskrenda varikliai, sėdynės, vairai, durys ir kitos dalys, nekalbant jau apie daiktus ir, svarbiausia, – žmones.
– Kaip pastebite: kokie automobiliai dažniausiai patenka į avarijas?
– Dažniausiai – nauji. Jie – greiti, jaunimas pasiima iš tėvų ir tiesiog jų nesuvaldę sudaužo. Matom labai daug prabangių sudaužytų automobilių – sportinių BMW, „Porsche“ ir kitų. O juk dauguma avarijų ir įvyksta dažniausiai dėl didelio greičio, neatidumo. Juk kiek čia reikia? Greitai lekia, užsižiūri į telefoną, sumėto slidesnė kelio danga arba kur nors užkabina ratą – ir viskas: trenkiasi į stulpą, medį, tvorą, verčiasi į griovius....
Vienas pirmųjų atvejų, su kuriuo dirbau, buvo „įdomesnis“ – važiavo žmogus pro Gariūnus su „VW Golf“ ir užsižiūrėjęs nepastebėjo ant kelio gulinčio briedžio. Skamba įspūdingai, bet automobilis pervažiavo per žvėrį, pakilo į orą ir apsivertė kaip kokiame nors seriale.
Atvažiavęs į vietą net galvojau, už ko užkabinti pakelti automobilį – neliko stogo, nors mašinos priekis, tiesa, nebuvo sudaužytas. Vis tik liko automobilis neremontuotinas.
Kiek esu pastebėjęs, jei žmogus yra vyresnio amžiaus, nepaisant to, kad važinėja geru automobiliu, važiuoja palyginti kultūringai. Dažniausiai tokius automobilius vežu nebent jiems sugedus.
Bet yra tokių, kurie grįžta iš užsienio ir būtinai nusiperka naują automobilį. Neretai nori jį išbandyti čia ir dabar, pavažinėja savaitę ar dvi ir patenka į avarijas. Kartą vežiau motociklą, kuris buvo nupirktas prieš valandą. Vaikinas išsuko į pagrindinį kelią, nepastebėjo kitos transporto priemonės ir jį nubloškė. Štai ir pirkinys.
Kolega buvo matęs kraupią avariją, kai „Audi A6“ nulėkė nuo senojo Ukmergės kelio maždaug 400 metrų. Sėdynės – išvirtusios, o automobilis susuktas kaip sniego gniūžtė. Vertėsi tol, kol atsitrenkė į medį. Nebuvo net sveikos dalies, už kur būtų galima užkabinti ir užkelti ant autovežio.
– Tikriausiai neretai pamatote ir į nelaimės vietą atvykstančius artimuosius. Kokias emocijas tenka išvysti?
– Jei artimieji atvažiuoja į mirties vietą, būna baisu, pamatai viskas žmogiškąsias emocijas. Žinokite, skaudesnių avarijų vaizdai atrodo tikrai kraupiai, kitus tai tikrai gali šokiruoti.
Bet pareigūnai iškart nekviečia artimųjų, tam reikia laiko, kol atliekamos ekspertizės, sutvarkomi visi dokumentai ir kita. Būna, kad artimieji net nežino, jog jų giminaitis pateko į avariją ar žuvo, jo jau nėra tarp gyvųjų, kol nepaskambina pareigūnai.
Kartą Eišiškių plente buvo įvykusi tragiška avarija – „Audi“ taip trenkėsi su „Volvo“, kad iš „Audi“ automobilio net išlėkė variklis, „Volvo“ irgi buvo sumaitota. Abu automobiliai gulėjo griovyje. Vienas žmogus žuvo, kitoje mašinoje buvusios nepilnametės merginos – sužalotos.
Kitą sykį žmogus lėkė milžinišku greičiu Šumsko keliu ir užnešė automobilį, trenkėsi į tvorą. Automobilis buvo nepataisomas, perskeltas perpus. Vyras, kiek girdėjau, mirė. Stovėjimo aikštelėje dar buvo saugojamas jo automobilis, kai po kiek laiko atvažiavo dukra pasiimti ir pranešė apie tėvo netektį.
– Ar daugiau iškvietimų turite savaitgaliais? Kaip eismo įvykiams atsiliepia sezoniškumas?
– Savaitgalį tikrai turime daugiausia darbo – gyvenimas verda. Nutinka įvairių situacijų, sulaikomi neblaivūs asmenys ar turintys narkotikų.
Pavasarį per karantiną buvo ramiau, vienas kitas įvykis. Tada, žinoma, vis tiek gedo automobiliai ir reikėdavo atvažiuoti jų pasiimti, bet naktimis būdavo kur kas ramiau. Tiesiog nebuvo vietų, kur galima pasilinksminti.
Tačiau atėjus vasarai, kai sušilo oras ir visi pradėjo važiuoti prie ežerų, vėl turėjome darbo. Šiltuoju sezonu daugiau žmonių ilsisi gamtoje, leidžiasi į tolesnes keliones. Neretai nutinka taip, kad išgėrę sėda prie vairo, važinėja be teisių ar su netvarkingais automobiliais. Ypač vyrukai kraujyje turi norą palakstyti.
Žiemą įvyksta gal daugiau eismo įvykių, kai būna prastas oras, slidu. Vos tik pasirodo pirmas šaltukas, pirmas dienas turime labai daug darbo. Vėliau žmonės pripranta važinėti kitokiomis eismo sąlygomis. Bet kad visai neturėtume darbo – taip niekada nėra.
Būna, kad per valandą sulaukiame ir šešių skambučių – vieno po kito. Būna ir ramių savaitgalių, net nežinau, nuo ko tai priklauso, galima tik svarstyti. Bet bent vieną iš savaitgalio dienų visada reikia stipriai padirbėti.
– Jau daugybę metų Lietuvos policija savaitgaliais rengia blaivumo reidus. Atrodo, po tokio kryptingo darbo jau turėtų mažėti neblaivių asmenų prie vairo?
– Alkoholis... Dėl jo įvyksta tiek daug nelaimių. Greičio ir alkoholio pasekmės – tiesiog baisios. Jei žmonės nukenčia ne fiziškai, tai finansiškai – labai stipriai. Bauda, teistumas, automobilio netekimas, teismai... Prieš gerdami gerai pagalvokite, kiek žalos galite padaryti kitiems ir sau.
Būna, kad vėliau visą gyvenimą tenka išlaikyti žmogų, atlyginti žalą. O kaip gyventi, kai nužudei žmogų? Prieš geriant kai kuriems žmonėms siūlyčiau iš karto raktelius padėti į seifą, kad net nedrįstų pasiimti.
Pamenu, kaip viena girta moteriškė Šeškinės mikrorajone kliudė du automobilius. Mums tokie eismo įvykiai – gana įprasti. Atvykome ir pasiėmėme automobilį. Po valandos sulaukiau dar vieno skambučio, kad toje pačioje gatvėje vėl reikia pasiimti automobilį.
Moteriškė antrą kartą atvažiavo į tą pačią gatvę su kitu automobiliu ir trenkėsi į dar keturias kitas transporto priemones. Tokiu atveju, reikia svarstyti, ar žmogus dar valdo alkoholį, ar jau pastarasis valdo žmogų...
– Jums, greičiausiai, tenka susidurti ir su agresyviais neblaiviais vairuotojais? Ar jie leidžia išvežti jų transporto priemones?
– Jau buvo labai daug atvejų, kai žmonės eismo įvykio vietoje elgiasi neadekvačiai, nesupranta, ką daro, yra agresyvūs, o kitą dieną sako, kad nieko neatsimena, kas įvyko. Automobilį jie randa policijos aikštelėje.
Kartą vienas vyras milžinišku greičiu važiavo per sodus, esančius už Rudaminos. Rėžėsi į medį. Visa laimė, kad nepartrenkė žmonių – juk ten laksto vaikai, dviračiais važinėja suaugusieji. Neduok Dieve, būtų kas pakliuvęs po ratais tokiam vairuotojui...
Po trijų dienų kaltininkas atvyko prie automobilio, sako: net neatsimenu, kas įvyko, ką padariau... Labai daug tokių neatsimenančių.
Ar būna, kad neleidžia išvežti? Būna, aišku. Juos tramdo policijos pareigūnai, uždaro į būdeles. Tuo ir baigiasi. Bet žmonės į alkoholį reaguoja skirtingai. Kartą buvo įvykis, kai 4,2–4,5 promilės pripūtęs vyras atbėgo prie manęs, jau užkėlusio automobilį į autovežį, ir klausia: ar galiu pasiimti akumuliatorių?
Nežinau, kam jis buvo reikalingas, gal galvojo, kad jį kas nors pavogs? O kartais su 2 promilėmis žmonės būna nesukalbami, nesuprasi, ką jie galvoja ir kodėl jie taip elgiasi.
Kitiems automobilis – visas gyvenimas. Būna, kad visą kelią nukloja daiktais, ištrauktais iš automobilio. Toks įspūdis, kad automobilis yra ir jų butas.
– Kaip įvertintumėte Lietuvos autoparką? Ar mes važinėjame su saugiais automobiliais? Skaičiuojama, kad vidutinis parko amžius yra apie 15 metų.
– Aš sakyčiau, kad tas parkas ne 15 metų, o bent 20 metų ar senesnis. Dažniausiai genda automobiliai nuo 1990-ųjų iki 2000-ųjų. Bet, žinoma, nebūtinai, nes kartais senesni automobiliai būna geriau išlaikyti nei nauji.
Genda iš esmės visi – tiek nauji, tiek seni, jei jie neprižiūrimi, eksploatuojami nesaugūs. Dažniausios problemos – su varikliais, generatoriais, siurbliais, padangomis, akumuliatoriais, būna sumaišomi degalai, kokius reikia pilti.
Teko vežti „Audi“, kuris per avariją buvo plyšęs per pusę. Matėsi, kad galas tiesiog privirintas ir per eismo įvykį atplyšo. Su tokiais automobiliais važinėjame...
Bet svarbu pasakyti, kad nesvarbu, ar automobilis naujas, ar senas – visi jie gali likti tiesiog metalo krūva. Jei važiuojama greičiau nei 100 km/val. – iš automobilio gali nieko nelikti.
Tačiau užtektų važiuoti ir 60–70 km/val. greičiu dviem automobiliams ir jei jie trenksis vienas į kitą, iš jų taip pat nieko neliks. Klausimas, ar ir automobilio vairuotojai bei keleiviai po tokio smūgio liks gyvi ir dar galės džiaugtis gyvenimu.
