2003-aisiais per Žolinę važiuodamas automobiliu keliu Vilnius – Utena, keli kilometrai iki Molėtų savo kelio juostoje E.Šablinskas pamatė priešais atvažiuojantį automobilį, dideliu greičiu lenkiantį keletą transporto priemonių.
Grįždamas į savo kelio juostą jis kliudė vieną automobilį, kuris risdamasis į griovį trenkėsi į E.Šablinsko mašiną – tiesiai į priekinį ratą.
Kaulai styrojo lyg ežio spygliai
„Iš pradžių atrodė, lyg ir nieko tragiško neatsitiko. Tiesiog po smūgio automobilis persikreipė, įgavo rombo formą. Šalia manęs sėdėjęs bičiulis buvo sveikut sveikutėlis. Aš dar išsitraukiau fotoaparatą, nufotografavau nelaimės vietą ir tik tada pažvelgiau į savo kairę koją.
Ji plūdo kraujais, o kaulai styrojo išlindę į išorę kaip ežio spygliai. Ir tik tada pajutau per stuburą ateinančią skausmo bangą. Kritau be sąmonės“, – prisimena E.Šablinskas. Vėliau paaiškėjo, kad pėda subyrėjo į 37 dalis.
Šeši avarijoje nukentėję žmonės buvo nugabenti į Molėtų ligoninę.
„Molėtų ligoninėje prisimenu budintį gydytoją, kuris blaškėsi tarp sužeistųjų, nežinodamas kurio žmogaus pirma griebtis. Mane, besiraitantį iš skausmo, paliko paskutinį“, – pasakojo vyras.
Jis buvo išgabentas į sostinę. Vežė senas sovietinių laikų greitosios pagalbos automobilis „Latvija“, išspaudžiantis vos 70 kilometrų per valandą.
„Švyturėliai įjungti, bet vos velkamės. Visi, kas netingi, mus lenkia. Vilkomės kone pusantros valandos. Be proto skaudėjo, prašiau vaistų. Gydytoja sėdi priekyje ir tyli. Matosi, kad bijo, nežino ką daryti mano atveju. Ir dar atvykus į Vilnių gavau pylos nuo vairuotojo, kad prilaisčiau kraujo“, – kaip dabar prisimena vyras.
Pavėlavo keturiomis valandomis
Vėliau gydytojai įvertino, kad buvo pavėluota 4 valandas. Jeigu kvalifikuota pagalba būtų buvusi suteikta iš karto, koja būtų išgelbėta. Tačiau įsimetė užkratas, audiniai pradėjo gangrenuoti.
Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje ortopedai-traumatologai net šešias valandas lipdė pėdą, subyrėjusią į 37 dalis.
„Operacija itin sudėtinga. Prireikė daugybės varžtų, kaiščių, metalo plokštelių. Bet po operacijos komplikacijos vijo viena kitą. Vos tik audiniai imdavo gyti, staiga ir vėl – uždegimas, pūliniai.
Gydytojai darė viską, ką galėjo, bet į audinius įsisuko auksinis stafilokokas. Gangrenavo vienas raumuo, atsivėrė didžiulė žaizda. Pėda dar ilgai negijo. Iš viso padaryta per dvidešimt operacijų“, – sunkias dienas prisimena vyras.
Nuolatinis palydovas – skausmas
Nuo vaistų kentėjo kepenys, augo svoris. Nuo rugpjūčio vidurio iki vasario jis buvo nuolatinis ligoninės svečias – vis tekdavo gultis ant operacinio stalo. Be to, E.Šablinską persekiojo nuolatinis skausmas – jį malšino ir morfino preparatais. Narkozę gavo daugiau nei 40 kartų.
Lengviau nebuvo ir kai gydytojai E.Šablinską išleido namo. Nuolatine palydove tapo lazda, o pėdos skausmas ir toliau persekiojo. Metams bėgant jis netgi stiprėjo – kartais žengus žingsnį staiga perverdavo toks didžiulis skausmas, kad vyras net pritūpdavo.
„Dėl vaistų kentėjo kepenys, augo svoris“, – pasakojo siaubingus išgyvenimus patyręs vyras.
Kol gydėsi kairiąją koją, nuo judėjimo stokos beveik sunyko sveikoji. Maža to, dėl vienos trumpesnės kojos pradėjo krypti stuburas. Dešimt metų vaistai, malšinantys skausmą, buvo vienintelė pagalbos priemonė, leidusi E.Šablinskui lengviau kvėpuoti.
„Ėmė siūlyti netgi pašalinti pėdą. Kai kurie gydytojai kalbėjo, neva jeigu ji būtų buvusi nupjauta iš karto po traumos, būčiau jau ir negalią pamiršęs, ir prie protezo pripratęs, ir svorio nepriaugęs. Net ėmiau manyti, jog plastikinė koja yra puikus dalykas. Prie sužeistos kojos negalėdavau prisiliesti. Ji man neleido nei judėti, nei gyventi, nei dirbti“, – pasakojo E.Šablinskas.
Reikalai kiek pagerėjo, kai vienas patyręs ortopedas-traumatologas atliko dar vieną operaciją – pėdos sąnarius sutvirtino specialia vinimi.
„Pirmą mėnesį po operacijos dar laukiau, kada vėl smogs skausmas? Bet antrą mėnesį pasijutau tarsi naujai gimęs. Nebemaniau, kad ateis diena, kai man neskaudės“, – sakė E.Šablinskas.
Tik pėda liko nebelanksti, teko atsisakyti ir savo pomėgių – futbolo ir kalnų, į kuriuos mėgdavo kopti.
– Kaip jūsų koja šiuo metu? – pasiteiravome E.Šablinsko.
– Jeigu batą nusimaučiau ir parodyčiau – apaktumėte. Nagai susitraukę, sulinkę, aš jų dar nejaučiu. Tik dabar blauzdoje vienoje vietoje kažką pradedu jausti. Man išpjovė pagrindinį nervą, kuris aptarnauja pirštus ir padą.
Jeigu reikėtų, pavyzdžiui, dėl Lietuvos viešai nusikirsti pėdą ir pavaizduoti didvyrį, tai padaryčiau be jokio skausmo.
– Kada vėl pavyko atsistoti, nors ir pasiremiant lazda, ant kojų?
– Maždaug 2004 metų balandį, tada pradėjau vaikščioti sukandęs dantis.
– Kai dabar pagalvojate apie įvykusią avariją, modeliuojate situaciją, ar galėjote išvengti nelaimės?
– Sunku atsakyti. Greitis nesiekė 100 kilometrų per valandą, matomumas geras, esant reikalui, būčiau turėjęs galimybę pasitraukti dešiniau.
Bet viskas įvyko akimirksniu. Likus kokiems 50 metrų iš priešingos eismo juostos išlėkė automobilis, aš pradėjau stabdyti, jis metėsi atgal, rėžėsi kitai mašinai į galą, atšoko ir smogė man į ratą. O ties jo sparnu buvo mano koja.
Beje, paaiškėjo, kad avariją sukėlusio automobilio vairuotojas buvo girtas. „Įpūtė“ 2 promiles.
