Senąjį istorinį kelią kuo skubiau užtverti gelžbetonio blokais – to savivaldybės paprašė šalia jo gyvenantys vilniečiai.
Nors senojo kelio Vilnius–Kaunas 1,2 kilometro atkarpa, vingiuojanti nuo Titnago gatvės iki Savanorių prospekto, įrašyta į Kultūros vertybių registrą, ja visiškai nesirūpinama.
„Saugoma visuomenės ir valstybės“, – tarsi pajuoka skamba žodžiai ant apkerpėjusio kelio ženklo.
Lavina vairavimo įgūdžius
Kelias šalia Titnago gatvės anksčiau buvo užtvertas, tačiau gelžbetonio blokus kažkas sugebėjo ištampyti. Tad automobiliai akmenimis grįstu keliu ir vėl važiuoja.
„Aš savo automobilio nelaužyčiau, tokiu keliu nerizikuočiau važiuoti. Kam to reikia, jei greta Savanorių prospektas?“ – klausė šalia gyvenantis Igoris.
Jis pastebėjo, kad pavojingu keliu bando pakilti vairuotojai, kurie lavina vairavimo įgūdžius. Kiti nori pasipuikuoti prieš merginas.
Mat senojo kelio dalyje yra pora vietų, kuriose galima nudardėti nuo stataus šlaito, nes neprižiūrimas pylimas slenka.
Anot Igorio, vietos gyventojai keliu naudojasi tik eidami į troleibusų stotelę Titnago gatvėje.
Žvyrkelis – dar senesnis
Igorio kaimynė Tamara įsitikinusi, kad kelią suniokojo visureigių ratai. Tais visureigiais po miškus lakstydavo brakonieriai, iššaudę paukščius ir laukinius gyvūnus.
„Daug metų dirbau inkasatore, todėl atskiriu, kada miške šaudo, o kada fejerverkus sprogdina“, – aiškino Tamara. Ji pridūrė, kad senąja kelio Vilnius–Kaunas atkarpa pakilti į viršų net buvo įsigudrinę sunkvežimių vairuotojai.
Tamara parodė šalia akmenimis grįsto kelio vingiuojantį žvyrkelį. Ji girdėjusi pasakojimų, kad šis žvyrkelis – dar senesnis. Dabar ir jį mala sunkiasvorio transporto ratai.
Keliavo ne vienas valdovas
Tamarai skauda širdį, kad senasis kelias toks apleistas, mažai žinomas. O juk jis – istorinis. Beje, ji pati gyvena vieno aukšto daugiabutyje. Kai šalia kelio virė gyvenimas, tai buvo pakelės namai.
Šiuo keliu yra keliavęs ne vienas valdovas, juo žygiavo kariuomenės, traukė prekeiviai. Juo važiavo ir Rusijos imperatorius Pavelas I. 1812 metų vasarą keliu į Vilnių traukė Napoleono kariuomenė su imperatoriumi priešakyje. Čia, Paneriuose, birželio 28-ąją jį svetingai kaip išvaduotoją sutiko ir prisiekė ištikimybę Vilniaus atstovai.
Maždaug po pusmečio spiginant speigui tuo pačiu keliu Napoleono armijos likučiai traukėsi atgal. Apšaudomi rusų kariuomenės prancūzai Panerių kalvose pametė ne tik daug amunicijos, bet ir dalį kariuomenės iždo. Todėl ši vieta nuolat yra juodųjų archeologų akiratyje.
Sukilėliams teko trauktis
Kelias mena ir dar vieną įvykį. Netoli nuo jo 1831 metų birželio 19 dieną vyko mūšis tarp generolo Antano Gelgaudo vadovaujamų Lietuvos sukilėlių ir caro kariuomenės.
Sukilėliai, kurie kontroliavo beveik visą Lietuvos teritoriją, žygiavo į Vilnių – vieną paskutinių caro valdžios bastionų, tačiau mūšyje buvo sumušti.
A.Gelgaudo vadovaujamą 12,6 tūkst. sukilėlių kariuomenę ant Panerių kalvų pasitiko 26 tūkst. caro kareivių. Sukilėliai keturias valandas mėgino įveikti dvigubai gausesnį priešą, bet jiems nepasisekė.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad po kautynių rusai tiksliai apskaičiavo savo nuostolius – žuvo 364 caro kariuomenės kariai. O sukilėlių – maždaug 600 žmonių.
Rašydamas apie vieną pagrindinių kelių Vilnius–Kaunas poetas ir kraštotyrininkas Vladislovas Sirokomlė (1823–1862) taip pat nurodė, kad jis „varganai atrodantis“.
Be to, Panerio kalnas kadaise buvo toks status, kad senuoju keliu besileidžiančius arklius būdavo sunku sulaikyti.
Kelias pasižymėjo ne tik statumu, bet ir siaurumu. Juo sunkiai prasilenkdavo du vežimai, tad, pasak V.Sirokomlės, kylantieji į kalną šaudę į orą, kad įspėtų tuos, kas juo leidžiasi.
