Dviračių sezonas Kaune įsismarkavo visu pajėgumu. Visu greičiu jaunuoliai skuta nauju dviračių taku Savanorių prospekte, oriai pedalus palei ūksmingą Panemunės šilą mina senjorai, nekantruoliai rieda ką tik paklotu šaligatviu dar nebaigtoje remontuoti Laisvės alėjos dalyje.
Vytauto Didžiojo universiteto Valdo Adamkaus bibliotekos direktorius Arūnas Antanaitis sėdasi ant dviračio nelaukdamas vasaros, kai tik susidaro palankios klimato sąlygos. Jis stengiasi nepraleisti mėgėjiškų lenktynių, dalyvauja varžybose ir Lietuvoje, ir užsienyje.
„Laikinoji sostinė“ su A.Antanaičiu kalbėjosi apie dviračių eismo ypatumus gatvių remonto krečiamame Kaune, dviratininkų santykį su kitais eismo dalyviais, apie tai, kas Kaune dviratininkus džiugina ir su kokiais keblumais jie susiduria.
– Ar automobilininkai jau pripažįsta dviratininkus kaip visateisius eismo dalyvius, ar vis dar ignoruoja, stumia nuo kelio?
– Jeigu žiūrėsime iš ilgesnio laiko perspektyvos, padėtis iš tiesų pasikeitė į gerąją pusę. Tarkime, prieš dešimt ar daugiau metų Šilainiuose visi šaligatvių borteliai buvo aukšti, dviračiais važiuoti buvo labai sudėtinga, o maždaug prieš 5 metus buvo nutiestas dviračių takas ir iš Šilainių beveik nosies tiesumu tapo įmanoma pasiekti Senamiestį.
Kitas pavyzdys: išplėtus dviračių takus Panemunėje – tai irgi vienas ankstyvųjų dviračių eismo projektų Kaune – savivaldybė džiugiai paskelbė, kad išasfaltuota daug papildomų kilometrų dviratininkų patogumui. Tačiau akivaizdžiai persistengta, nereikėjo išlieti tiek asfalto, nes tie takai daugelyje vietų dubliavo vienas kitą.
Bet kuo toliau, tuo sklandžiau sekėsi tiesti naujus dviračių takus. Vykusiu projektu pavadinčiau Savanorių dviračių trasą, kur aiškiai atskirtos dviračių ir pėsčiųjų zonos. Patogu dabar važiuoti Šiaurės prospekto trasa, nors ji oficialiai lyg ir nevadinama dviračių taku.
Tiesa, keblumų iškilo ir tiesiant naujus dviračių takus. Pavyzdžiui, įsukant į Savanorių prospektą nuo Geležinio Vilko gatvės ties Muravos degaline matomumą užstoja kioskas, nei dviratininkas, nei vairuotojas įsukimo metu tiesiog fiziškai negali pamatyti vienas kito. Aš pats neseniai vos nepatekau į avarinę situaciją toje vietoje, laimė, viskas atsipirko tik vairuotojos išgąsčiu.
– Pastaruoju metu, kai Kauno gatvės ir šaligatviai atnaujinami iš esmės, daugelyje vietų pravažiuoti dviračiu turbūt patogiau nei automobiliu? Tai turėtų dar daugiau kauniečių pasodinti ant balno?
– Viena vertus, taip, iš tiesų daugeliu atvejų dviračiu atlėkti į reikiamą vietą turėtų būti greičiau, ypač rytais ir pavakare, kai dėl gausių remontų automobiliai ilgam įstringa spūstyse.
Neseniai mačiau savivaldybės socialinės reklamos filmuką, kuriame raginama į darbą daugiau važinėti dviračiais, taip esą greičiau nei automobiliu. Bet filmo siužetas susuktas rodant vaizdus, kai dviračiais leidžiamasi į centrines miesto dalis nuo kalno.
Dėl kalvotos vietovės pasiekti Kauno centrą, Senamiestį išvengdami kalvų gali tik Šančių, Panemunės, Vilijampolės gyventojai. O kitiems, taigi didžiajai daliai kauniečių, tenka ropštis į Aleksoto, Šilainių, Žaliakalno kalvas. Nemažą dalį žmonių kalnas baugina kaip sunkumas, kliūtis, papildomas vargas.
Bet įveikęs kalno kliūtį, pripratęs prie jo pajunti ir važiavimo dviračiu naudą sveikatai, ir patogumą, supranti praktinę naudą, ir minti pedalus jau tampa nebe vargas, o malonumas.
– Vienu metu buvo labai išplitusios dviračių vagystės. O jums ar teko nukentėti nuo dviračių vagišių? Kaip geriausiai apsaugoti savo dviratį?
– Turbūt retas dviratininkas nebuvo nukentėjęs nuo vagišių. Jeigu pavogė ne dviratį, tai bent ratą ar kurią nors kitą detalę. Užraktai juk ne visada apsaugo. Ir taip yra ne tik Kaune, Lietuvoje. Dviračių, ypač brangių, vagystės neretos ir tokiose šalyse kaip Nyderlandai, Skandinavijos šalys. Taisyklės paprastos: brangaus, lenktyninio dviračio nepalikite prirakinę prie stulpo, laikykite saugomoje patalpoje.
– Ką manote apie tai, kad kauniečiai jau mina dar tvarkoma Laisvės alėjos dalimi? Gal turėtų pakentėti, nes eismui trukdo, pėstiesiems kyla problemų?
– Bet kaip, važiuojant centru, išvengti Laisvės alėjos? Taip, Kęstučio, K.Donelaičio gatvėse, Raudondvario plente yra nužymėtos juostos dviračiams. Bet minti šalia greitai lekiančių automobilių ryžtasi ne visi, reikia įgūdžių, su mažu vaiku tokiu keliu važiuoti tikrai nedrąsu.
Ir tikrai, per gatvių ir šaligatvių remontą pagalvojama ne apie visus eismo dalyvius. Automobiliams padaromos apylankos, o pėstieji neretai išleidžiami tiesiog į smėlį, į dviratininkus apskritai nuomojama ranka – maždaug, verskitės, kaip norite.
Pavyzdžiui, pernai, kai vyko remonto darbai K.Donelaičio gatvėje, pėstieji, taip pat ir su vaikais, turėjo tam tikrą atstumą eiti važiuojamąja kelio dalimi, jiems atskiras perėjimas nebuvo numatytas.
– Ar Kauną galima vadinti dviračiams palankiu miestu, kokie yra Nyderlandų, Danijos miestai?
– Palankiausias didmiestis dviračiams Lietuvoje yra Klaipėda, nes jis plyti lygioje vietoje. Kaunas, kaip jau sakiau, nepatogus tik dėl kalvoto kraštovaizdžio, o kelių, dviračių takų būklė vis gerėja.
Dabar turėtume pagalvoti apie mažąją infrastruktūrą – kaip rasti vietos dviračius laikyti darbovietėse? Statant naujus daugiabučius ar atnaujinant senus rasti būdų užkelti dviračius, įrengti vietas jiems laikyti.
O kai kalbame apie dviratininkų ir automobilininkų požiūrį vienų į kitus, kartais pagalvoju, kad laikant vairavimo egzaminus gerai būtų pasodinti vairuotoją ant dviračio ir paleisti į gatvę, kad pabūtų dviratininko kailyje. Juk dviračiu važinėjantys kitaip vertina ir atidžiau seka eismą, pagarbiau vertina kitus dviratininkus ir pėsčiuosius.
Daugiau naudos, kai mūsiškiai pavažinėja po Vakarų šalis, pamato, kaip tenykščiai vairuotojai praleidžia į kalną minantį dviratininką, kantriai palaukia, kol siauru keliu pravažiuos dviračių kolona, nesignalizuoja, nepyksta.
Turime išmokti pagarbos vienas kitam, atlaidumo, tuomet kelyje patogiai jausis ir vairuojantis greitaeigį automobilį, ir pedalus minantis dviratininkas, ir žingsniuojantis pėsčiasis.
