Apsilenkę juose žmonės galėjo pasivažinėti dviračiais, riedžiais ir paspirtukais. Taip pat užsidėję specialius akinius patirti, ką mato nuo alkoholio apsvaigęs žmogus.
Vietos, kuriuose reikėjo užpildyti saugaus eismo viktorinos anketas visą laiką buvo užimtos, tačiau labiausiai žmonėms knietėjo išbandyti įrenginį, kuriame imituojama, kaip veikia saugos diržai apsivertus automobiliui.
Prie edukacine priemone tapusio ryškiai geltono „Škoda Fabia“ hečbeko sostinės Katedros aikštėje visą laiką buvo nusidriekusi laukiančiųjų eilė.
Po šios dienos abejojančių galinių diržų efektyvumu žmonių skaičius sumažėjo bent jau keliais šimtais.
Vilniuje spalvingas renginys traukė praeivių ir užsienio turistų dėmesį.
Jame apsilankę lrytas.lt žurnalistai dalyviams uždavė patį svarbiausią klausimą: ką daryti, kad kiekviena diena taptų Saugaus eismo diena?
Štai ką mums atsakė skirtinga veika užsiimantys žmonės, kurie visi kiekvieną dieną taip pat yra eismo dalyviai.
Kirilas Glušajevas (aktorius, režisierius, renginių vedėjas):
Manau, kad pagrindinis dalykas, kuris gali atvesti prie sąmoningumo – gyvenimas ne „YouTube“, „Facebook“ ar „Instagram“, o tikroje realybėje.
Reikia bendrauti su tikrai žmonėmis, remtis tikromis vertybėmis – tada pradedi galvoji, kad mirtis visuomet yra šalia. Tuomet tikrai pasidaro baisu ir visiškai nesinori numirti.
Vertindami tikrą gyvenimą mes pradėsime branginti tai, ką turime. Ir prie vairo sėsime visą laiką prisimindami, kad bet kurią akimirką patekti ten, iš kur nebegrįžtama.
Kaip sakė vienas mano buvęs klasiokas, kuris turi ritualinių paslaugų verslą: visi žmonės miršta netikėtai.
Sėdant prie vairo išgėrus, ar vairuojant ir negalvojant apie pavojus, ta mirtis gali ateiti greičiau.
Man buvo 24 metai, kai į avariją pateko vienas mano bičiulis – atsakingas ir tvarkingas vairuotojas, žmogus blaivininkas.
Su motoroleriu važiuodamas iš Vilniaus į savo gimtąjį miestelį jis pateko į avariją – į jį įsirėžė du girti niekšai su automobiliu. Tą dieną jis ir žuvo.
Buvo ir kitas atvejis, kai per išleistuves mokykloje su girti moksleiviai iš paralelinės klasės paėmė tėvo neapdairiai paliktus automobilio rakteklius.
Girti jie išvažiavo pasivažinėti ir padarė avariją prie Vokietijos ambasados. Automobilis buvo sudaužyta nepataisomai, o jie abu, nors ir patyrė šoką, bet kitą dieną išsiblaivę atėjo į mokyklą.
Tuo metu sąmoningumo visuomenėje buvo mažai, todėl aplinkiniai ar eismo įvykio liudininkai net neiškvietė policijos. Dabar tai atrodo nesuvokiama, bet tuomet buvo visiškai įprasta.
Manau, kad mes tampame sąmoningesnis ir anksčiau ar vėliau pavyks pasiekti nulio žuvusiųjų keliuose statistiką.
Raimondas Šlaičiūnas (Vilniaus kelių policijos pareigūnas):
Eismo dalyviai turėtų būti tolerantiškesni vienas kitam – vis dar trūksta tarpusavio supratimo ir pagarbos. Manau, kad galiausiai mes tai pasieksime.
Paskutiniai metai parodė, kad kultūros lygis kyla.
Žiemos laikotarpiu neblaivių vairuotojų pasitaiko vis mažiau, bet atšilus orams jų sutinkame daugiau.
Šylant orams galvos susisuka, ar dar kažkas pasidaro, kad žmonės įpranta vėl sėsti prie vairo pavartoję alkoholio.
Pastarosiomis dienomis kelių policijos vykdyta greičio kontrolė, kuris tęsis visą mėnesį, parodė gąsdinančius rezultatus.
Skaičiai yra labai dideli – vien su nešiojamais matuokliais pareigūnai kasdien nustato mažiausiai 100 greičio viršijimo atvejų.
Neringa Vytė („Vėjų laumės“ motociklininkų klubo atstovė):
Tam, kad eismas būtų iš tiesų saugus, automobilių vairuotojai turi prisiminti, kad gatvėje jie – ne vieni.
Dažniausiai dėl to ir nutinka avarijos – kai staiga pasirodo motociklininkas, o automobilio vairuotojas jo nepamato, o gal net nenori pamatyti.
Man irgi yra tekę būti situacijoje: matau, kad žmogus rikiuojasi net nepasukęs galvos į šoną – taip tiesiog nustūmė mane nuo kelio.
Reikia būti atidesniems ir tolerantiškesniems.
Neįsivaizduoju, kaip būti galima pasiekti nulio žuvusiųjų keliuose skaičių, bet sumažinti tikrai reikia.
Sezono pradžia sunki tiems motociklininkams, kurie gatvėse pasirodo pernelyg anksti, kai dar nepasitraukęs pašalas.
Taip pat jie neįvertina savo jėgų, motociklo galimybių, o važiuoti nori ir dar yra kupini azarto. Tuomet ir įvyksta skaudžios avarijos.
Greičio matuokliai taip pat reikalingi – psichologiškai jie veikė, nes pamatęs radarą iškart pažiūrėdavai, ar važiuoji pagal taisykles.
Norėdamas pamatyti motociklo spidometrą turi nuleisti galvą, todėl dažnai tiesiog nepamatai, kad jau važiuoji greičiau, negu leistina.
