Tačiau tai stengiuosi daryti labai saugiai ir atsakingai“, – apie savo potraukį du ratus turinčiai motorizuotai technikai kalbėjo lenktynininkė Indrė Senkutė-Gedgaudienė.
Jos manymu, pratintis prie dviratės technikos valdymo subtilybių reikėtų palaipsniui: nuo mažesnio darbinio tūrio motociklo arba motorolerio pradėjęs asmuo tuomet turės galimybę priprasti prie greičio.
„Motociklas turi sankabos svirtį, rankinį ir kojinį stabdžius, taip pat reikia perjunginėti pavaras ir tuo pat metu stebėti, kokia danga priekyje – ar nėra žvyro arba kokio šulinio.
Tai ganėtinai daug informacijos“, – konstatavo ji.
Vaikinams, kurie įgiję A kategoriją iš karto ketina sėsti ant galingo motociklo, I. Senkutė-Gedgaudienė patarė elgtis itin atsargiai.
I. Senkutė-Gedgaudienė atkreipė dėmesį, kad motociklas – ne kiekvienam tinkanti transporto priemonė. Anot jos, saugiai gali važiuoti tinkamai greitį vertinantys įgudę vairuotojai, kurie atebi aplinką.
Negali pamiršti ašarų
Lenktynininkė pastebėjo, kad skirtingai nei automobilių vairuotojams, kuriems važiuojant nedideliu greičiu padarytos avarijos blogiausiu atveju baigiasi remonto išlaidomis, motociklininkams bet koks eismo įvykis gali turėti liūdnas pasekmes.
Per žiemą atbukusius įgūdžius motociklininkams ji patarė atgaivinti nuošaliuose užmiesčio keliuose, kuriuose būtų mažesnis transporto srautas.
Taip pat prieš išvažiuojant į gatvę nuodugniai patikrinti motociklo techninę būklę.
I. Senkutė-Gedgaudienė pažymėjo, kad sportiniams motociklams, apskritai, geriausia treniruočių vieta yra lenktynių trasa.
Ji priminė, kad visiems norintiems atviri renginiai Kačerginės „Nemuno žiede“ organizuojami nuo balandžio pabaigos.
Pavojingai elgtis ir rizikuoti linkusiems motociklininkams lenktynininkė rekomendavo galvoti ne tik apie save, bet ir apie artimuosius. I. Senkutė-Gedgaudienė sakė, kad ir jos artimųjų gretose buvo skaudžių netekčių.
„Būti laidotuvėse ir matyti, kaip verkia mama, tėtis, sesė ar sužadėtinė – tikrai baisus vaizdas“, – kalbėjo ji.
Posūkiai ir veidrodėliai
Lenktynininkė pažymėjo, kad stebint vadinamąsias akląsias zonas pagalbinės sistemos vairuotojams gali būti naudingu. Visgi, anot jos, net ir tokiu atveju negalima pamiršti galinio vaizdo veidrodėlių.
„Vien pagal įspėjamuosius signalus tu negali žinoti, kurioje tiksliai vietoje yra kita transporto priemonė.
Į veidrodėlius žiūrėti būtina, o ypatingai motociklininkams, kurie taip pat gali tiesiog pasukti galvą į šoną“, – konstatavo I. Senkutė-Gedgaudienė.
Ji taip pat pabrėžė, kad posūkių signalai yra vienintelis būdas pranešti kitiems vairuotojams apie savo ketinimus.
Pašnekovės manymu, visi eismo dalyviai posūkio svirtį prieš manevrą turėtų įjungti net tuo atveju, kai aplinkui nėra transporto priemonių – tai turi tapti įpročiu.
„Taip pat labai svarbu įjungti ne per vėliau, tačiau ir ne per anksti.
Pastarasis variantas galbūt geresnis nei jokio veiksmo, tačiau jei už gero kilometro sukti ketinantis vairuotojas prieš tai dar pravažiuos ne vieną posūkį ir taip klaidins kitus eismo dalyvius“, – patarė lenktynininkė.
Avarijos, kurių galėjo nebūti
I. Senkutę-Gedgaudienę gąsdina vairuotojai, kurie važinėja neįsijungę šviesų, nors pas mus tai yra privaloma ir dienos metu.
„Pati esu mačiusi avariją, kai prekybos centro aikštelėje susidūrė motoroleris ir lengvasis automobilis.
Buvo naktis, o jie abu važiavo neįsijungę šviesų. Jie tiesiog nematė vienas kito“, – kuriozišką įvykį prisiminė ji.
Pašnekovė prisiminė ir kitą eismo įvykį, kuomet vaikinas plačioje Kauno gatvėje tamsiu paros metu važiavo ant galinio rato, o jį partrenkė iš šalutinio kelio įvažiavęs automobilis.
„Pagalvokime logiškai – taip važiuojant motociklo žibintai šviečia į dangų. Ant variklio žibintų juk nėra – kaip tokį motociklininką gali pastebėti kiti vairuotojai?“ – retoriškai klausė ji.
Sezono pradžioje motociklininkams ir automobilių vairuotojams ji patarė daugiau bendrauti bei bendradarbiauti.
