Tokiais atvejais vairavimo žinių trūkumas ar neteisingas situacijos vertinimas beveik visuomet virsta ne tik sugaištu laiku, subjurusia nuotaika, bet ir pavojingomis avarinėmis situacijomis.
„Winter Rally“ organizatoriai drauge su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos atkreipė dėmesį į keletą dalykų, praversiančių pirmojo žiemos festivalio metu bei kasdien važiuojant žiemą.
Sniego spąstai
Nors kol kas sniego sluoksnis nėra itin storas, jo per akis tam, kad pačiu netinkamiausiu laiku automobilis įstrigtų net po trumpo stabtelėjimo šalikelėje ar poilsio aikštelėje.
Bandant išsivaduoti iš tokios padėties, vairavimo įgūdžių treneriai rekomenduoja iš pradžių pabandyti pasukinėti ratus į abi puses ir išstumdyti šonuose esantį sniegą. Ratams persisukant, nereikėtų spausti greičio pedalo, nes automobilis gali įklimpti dar giliau.
Patariama išvalyti ratų priekyje esantį sniegą ir pabandyti sukurti kiek įmanoma daugiau sukibimo – pabarstyti šiek tiek žvyro ar smėlio. Taip pat galima išmėginti bendrakeleivių ar kitų eismo dalyvių pagalbą, judinant automobilį pirmyn ir atgal. Tuo metu vairuotojas turėtų labai švelniai spausti greičio pedalą.
Jei tai nepadeda, o apgyvendintos vietovės yra toli, geriausia pasilikti automobilyje ir ieškoti pagalbos mobiliuoju telefonu. Žiemą net ir ruošiantis gana trumpoms kelionėms, reiktų pasirūpinti šiltais drabužiais, jei dėl gedimo, avarijos ar įklimpus sniege prireiktų ilgiau laukti pagalbos.
Įkalnės ir nuokalnės
Pati svarbiausia ir labiausiai padedanti priemonė – geros žieminės padangos. Tačiau kartais net ir jos nepadeda išvengti klaidų. Didžiausi pavojai tyko įkalnėse bei nuokalnėse.
Kylant įkalne, kai kelio paviršius slidus, reiktų išlaikyti saugų atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio ir, jei įmanoma, palaukti, kol kiti automobiliai priekyje jau bus įveikę įkalnę.
Tuomet į viršų pajudėti su šiokiu tokiu greičio rezervu, laikantis pastovaus greičio ir visais įmanomai būdais vengiant įkalnėje stabdyti. Jei priešakyje status pakilimas, dar prieš jam prasidedant, reiktų įjungti reikiamą pavarą, kad važiuojant įkalne nebereikėtų keisti pavarų.
Ne mažiau atidumo reikia ir žiemiškomis sąlygomis leidžiantis nuokalne. Dar kalvos viršūnėje reiktų sumažinti greitį, važiuoti žemesne pavara ir vengti naudoti darbinius stabdžius (ypač, jei automobilis senesnės kartos ir neturi efektyviai veikiančios ABS sistemos).
Taip pat būtina laikytis kiek įmanoma didesnio atstumo nuo priekyje važiuojančio automobilio.
Matomumo problemos
Žiemą išlaikyti švarų priekinį automobilio stiklą gerokai sunkiau nei kitais metų laikais vien dėl gerokai aukštesnių kokybinių reikalavimų langų apiplovimo skysčiui.
Jei jo užšalimo temperatūra yra gana aukšta, užpurkštas ant stiklo skystis akimirksniu virsta šerkšnu ir matomumas akimirksniu gali pablogėti.
Tačiau yra dar vienas dalykas, galintis kelionę pažliugusiu žiemos keliu paversti mažiau varginančia ir rizikinga. Vairuotojai turėtų laikytis tokio atstumo tarp ta pačia kryptimi važiuojančių automobilių, kad iš po ratų tykštantys purslai spėtų nusėsti ant kelio paviršiaus, o ne priekinio stiklo.
Lenkiant lėčiau judančias mašinas, pastarųjų vairuotojų gyvenimas gerokai palengvėtų, jei baigiantys šį manevrą, pasistengtų išnaudoti visas galimybes į savo eismo juostą sugrįžti kiek įmanoma vėliau.
