Nesaugiai lenkiate kitus vairuotojus, mirksite šviesomis, dažnai naudojate garso signalą, nepraleidžiate kitų eismo dalyvių, didinate greitį, kai kiti nori jus aplenkti, grūmojate jiems ir rodote įvairius gestus? Esate agresyvus vairuotojas.
Tiesa, specialistai sako, kad lietuviai vairavimo įpročiais mažai kuo skiriasi nuo kitų šalių vairuotojų. Vis dėlto pokalbių su psichologu ar jo paskaitų mokantis vairuoti esą tikrai reikėtų.
Išprovokuoti gali bet kokia smulkmena
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologijos profesorė Auksė Endriulaitienė sako, kad lietuviai nėra agresyvesni vairuotojai už kitų šalių piliečius: „Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje yra didelis avaringumas, tačiau psichologinės charakteristikos ar veiksniai, susiję su avaringumu, pavojingu vairavimu, yra tokie patys kaip ir kitose šalyse.
Išskirtinių charakteristikų tarp lietuvių vairuotojų nepastebime. Gal šiek tiek yra didesnis agresyvumas tik kaip tautos. Mums tiesiog trūksta tolerancijos ar geranoriškumo kito atžvilgiu.“
Pasak A. Endriulaitienės, bene pavyzdingiausi vairuotojai Europoje yra skandinavai. „Suomiai ir norvegai laikomi eismo psichologijos lyderiais. Jie turi labai daug įvairių programų [didinančių saugumą keliuose], investuoja į eismo saugumą.
Transporto inžinieriai, psichologai, medikai dirba šioje srityje, todėl ir situacija tose šalyse geresnė“, – teigė psichologė.
Panašiai kalba ir Vilniaus universiteto (VU) Bendrosios psichologijos katedros docentė Ilona Laurinaitytė. „Agresyvaus vairavimo problema tikrai nėra Lietuvos išskirtinis požymis, pasauliniame kontekste Lietuva nėra išskirtinė agresyvių vairuotojų šalis.
JAV, Kinijos ar Vokietijos publikacijose skelbiami tyrimų rezultatai, kurie įvardija būtent tų šalių vairuotojus kaip agresyviausius ar labai agresyvius, palyginti su kitomis šalimis, rodo, kad tai yra pasaulinio masto problema, kuri linkusi didėti dėl miestų ir automobilių skaičiaus augimo“, – komentavo I. Laurinaitytė.
Pasak VU dėstytojos, Lietuvos vairuotojai keliuose yra vidutiniškai mandagūs. „Kai kuriais atvejais mes gana neblogai atrodome – pavyzdžiui, vairuotojai praleidžia pėsčiuosius, žinoma, ne taip dažnai kaip Danijoje ar Šveicarijoje, bet, palyginus su JAV, Naująja Zelandija ar Rusija, atrodome dėmesingi pėstiesiems. [...]
Galime įžvelgti šiokių tokių skirtumų tarp kaimynų. Pavyzdžiui, Latvijoje ar Lenkijoje vairuotojai dažniau jus praleis, kai lenkiate. Lietuvoje nėra tokio atidumo lenkiančiajam. Kalbant apie Estiją, dažną nustebina, kad ten nėra vadinamųjų „antraeilininkų“ – važiuojančių antrąja eismo juosta, kai pirma yra laisva.
Lietuvoje pasitaiko vairuotojų, kurie nepripažįsta kitos eismo juostos, tik antrąją. Estai sako, kad pas juos griežtai laikomasi šios taisyklės“, – lygino I. Laurinaitytė.
Psichologės teigimu, išprovokuoti agresyvų elgesį prie vairo gali bet kokia situacija ar kliūtis kelyje. „Teko dalyvauti pasauliniame kongrese, kurio vienas iš simpoziumų buvo skirtas eismo saugumo klausimams aptarti. Pranešėjas iš Kinijos, pateikdamas statistiką, kalbėjo, kad agresyvų elgesį prie vairo, šalia kitų veiksnių, gali išprovokuoti ir situaciniai dalykai.
Kalbant apie Lietuvą, pavyzdys galėtų būti neseniai buvę potvyniai ir dėl jų kilusios spūstys bei kiti sunkumai keliuose. Tai yra nenumatytos kliūtys, kurios suerzina, sutrikdo, o kai į tokią frustruojančią situaciją pakliuvusių vairuotojų yra ne vienas, tad ir reakcijų būna įvairių, taip pat – ir agresyvių.
Šiuo atveju svarbūs tampa vairuotojų sociodemografinės charakteristikos, asmenybės bruožai, kultūriniai ypatumai. Apskritai šalyje egzistuojanti vairavimo kultūra taip pat turi didelės reikšmės“, – aiškino I. Laurinaitytė.
Kas yra agresyvus vairavimas?
Daugybę valandų prie vairo praleidžiantis A. Žukausko vairavimo mokyklos instruktorius Gintautas Bertašius paaiškino, ką galima laikyti agresyviu vairavimu.
„Agresyvus vairavimas gali būti, kai žmogus išlieja emocijas, kai kur nors labai skuba arba jis gali būti tiesiog agresyvus žmogus – kaip gyvena, taip ir vairuoja. Yra tokių, kurie gyvena ir elgiasi agresyviai su kaimynais, kolegomis, yra mažiau tolerantiški“, – paaiškino G. Bertašius.
Tiek vairavimo mokytojas, tiek psichologės aiškina, kad telefono naudojimas vairuojant taip pat yra agresyvus elgesys prie vairo.
„Agresyvaus vairavimo požymių gali būti labai įvairių – kiek mokslininkų, tiek skirtingų apibrėžimų. Tai gali būti bet koks elgesys, kuris kyla iš pykčio ir yra nukreiptas į kitą žmogų. Tai ir agresyvus lenkimas, mirksėjimas šviesomis, kitų eismo dalyvių neįleidimas į eismo juostą, nepraleidimas, greičio padidinimas, kai juos nori aplenkti, garsinio signalo naudojimas, kai to nereikia, nekantrumo demonstravimas ar gestų rodymas. Kiti santykius išsiaiškina net sankryžose“, – kalbėjo A. Endriulaitienė.
Be to, agresyviu elgesiu galima laikyti nesaugų priartėjimą prie kitų eismo dalyvių, „spaudimo darymą“, pavojingą manevravimą tarp kitų automobilių, saugaus greičio nesilaikymą ir kelio ženklų nepaisymą.
Valanda su psichologu – per mažai suprasti savo elgesį
Jau trejus metus šalyje papildomus mokymus turi išklausyti ne tik pažeidimą padarę jauni vairuotojai, bet ir teisės vairuoti netekę asmenys.
Mokymuose šie asmenys privalo baigti ne trumpesnį kaip 90 minučių trukmės psichologo vedamą psichologijos kursą; baigti ne trumpesnį kaip 45 minučių bendrąjį teorijos mokymo kursą; ne trumpiau kaip 45 minutes individualiai su psichologu analizuoti padarytą KET pažeidimą ar pažeidimus, už kurį buvo taikyta administracinė atsakomybė; baigti ne trumpesnį kaip 45 minučių trukmės praktinio saugaus, ekonomiško ir ekologiško vairavimo mokymą, atlikti ir išlaikyti žinių patikrinimo testą.
Vairavimo mokytojas G. Bertašius sako, kad trumpo pokalbio su psichologu, analizuojant agresyvų elgesį prie vairo, yra per mažai.
„Reikia daugiau papildomų pamokų. Save gerbiančios mokyklos turėtų turėti bent pusę psichologo etato. Instruktoriai taip pat gali bendrauti su psichologais – juk instruktorius mato mokinio agresiją ar baimę, netikrumą. Jis gali apie tai papasakoti psichologui.
Galbūt reikėtų mažiau dėmesio kreipti į taisyklių „kalimą“, o dalis paskaitų galėtų būti apie eismo kultūrą: kad mes kelyje – ne vieni, kad yra ir kitų eismo dalyvių. Taigi programoje turėtų būti keletas paskaitų kartu su psichologu“, – mano G. Bertašius.
Pasak VDU psichologijos profesorės A. Endriulaitienės, šie kursai yra veiksmingi ir jų turėtų būti daugiau.
„Duoda vieną konsultaciją, vieną paskaitą paklausyti ir tikisi, kad bus poveikis. Niekada negaunama psichologinio poveikio iš tokios trumpos intervencijos. Norint, kad tai būtų veiksminga, reikia kur kas ilgesnio laiko“, – sakė profesorė.
Jos manymu, apie saugų elgesį prie vairo galima pradėti kalbėti ne tik vairavimo mokyklose, bet ir vidurinio ugdymo mokymo įstaigose.
„Galima sugalvoti įvairių priemonių. Labai svarbu ne gąsdinti ir bausti, o skatinti pozityviais pavyzdžiais. Ne gąsdinti, kad užsimuši girtas, bet skatinti pozityviu elgesiu. Bausmių didinimas turi trumpalaikį poveikį, o psichologų tyrimai rodo, kad tai nėra geriausias būdas mokyti tinkamo elgesio.
Mūsų socialinės reklamos gąsdina, kelia baimę. Kartais reikėtų kurti ir raginančių ko nors nedaryti“, – siūlė A. Endriulaitienė.
