Bet mirties keliu vadinamoje „Via Baltica“ magistralėje tokių ženklų vos keli, nors šis kelias yra vienas pavojingiausių Lietuvoje.
Jame nuolat įvyksta avarijų, o baisiausiose iš jų netenkama žmonių gyvybių, kaip ir per sekmadienį įvykusią siaubingą vilkiko, autobuso ir dviejų automobilių avariją, kurioje žuvo abiejų automobilių vairuotojai.
Automobiliai nebetelpa
Formaliai “Via Baltica“ magistralė atitinka visus saugumo reikalavimus. Didžioji dalis jos – vos dviejų eismo juostų kelias, turintis po vieną juostą kiekviena kryptimi, o greitis ribojamas iki 90 ar 70 km/val. Tokių kelių Lietuvoje daug.
Tačiau didžiausia problema ta, kad “Via Baltica“ kasdien važiuoja neproporcingai didelis automobilių srautas. Čia maišosi ir vietos gyventojai, puikiai žinantys kiekvieną kelio kilometrą ir norintys ramiai pasukti į savo namus, ir tarptautinių reisų vairuotojai, siekiantys kuo greičiau pristatyti krovinį.
Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenimis, „Via Baltica“ dalimi nuo Panevėžio iki Latvijos (keliu A10) sienos kasdien pravažiuoja daugiau nei 8 tūkst. transporto priemonių. Jos dalis nuo Lenkijos iki Kauno (kelias A5) dar labiau apkrauta. Čia kasdien pravažiuoja 8,5-17,2 tūkst. transporto priemonių, o netoli pasienio jų srautas pakyla net iki 45 tūkst. per dieną.
„Via Baltica“ atkarpomis rekonstruojama į keturių eismo juostų kelią, bet greitesnes statybas sunkina tai, kad aplinkui yra gausybė privačių sklypų, kuriuos reikia išpirkti.
Tad kol kas vairuotojams tenka saugotis patiems ir bandyti nuspėti kitų vairuotojų elgesį.
Dėmių nebuvimas negarantuoja saugumo
Vadinamųjų juodųjų dėmių žemėlapiai Lietuvoje sudaromi jau daugiau kaip dešimtmetį. Galima džiaugtis, kad labai pavojingų vietų keliuose mažėja. Tačiau ar tai nėra tik saviapgaulė?
Geriausiai tokia metodika veikė, kol mūsų keliuose buvo itin pavojinga. 2006 metais tokių dėmių Lietuvoje buvo net 267, o pernai liko vos 37.
Tik kas iš tokios statistikos, jei avarijos nutinka viena po kitos? Geriausias pavyzdys – kruvinąja praminta „Via Baltica“ magistralė. Joje nėra nė vienos juodosios dėmės, tačiau kone visas kelias yra pavojingas.
Kaip jau rašė lrytas.lt, dar 2008 metais į tai buvo atsižvelgta ir Europos Tarybos kelių tinklo saugos valdymo direktyvoje. Joje numatyta, kaip vertinant pasikartojančias eismo sąlygas turi būti tiriami ilgesni kelio ruožai.
Nusižiūrėjo nuo danų
Iki šiol taikomą juodųjų dėmių metodiką lietuviai nusižiūrėjo nuo Danijos eismo saugumo specialistų. Lietuvoje jie lankėsi 2003 metais, kai avarijų mūsų šalyje buvo per akis. Užsieniečiai patarė su jomis kovoti pamažėle.
2004 metais vasarą buvo patvirtinta avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose tvarka. Joje numatytas juodųjų dėmių nustatymo principas nepakitęs iki mūsų dienų.
Pagal jį, valstybinės reikšmės kelio ruožas laikomas juodąja dėme, jei jame per ketverius metus nutinka bent keturi eismo įvykiai, o avaringumo koeficientas viršija minimalią reikšmę.
Pastarasis koeficientas rodo eismo įvykių skaičių, tenkantį milijonui automobilių, pravažiuojančių vieno kilometro ruožu per vienus metus. Vien tai yra gana tikslus rodiklis avarijų statistikai įvertinti.
Taip pat aprašuose galima rasti slenkmens sąvoką. Tai yra kelio ruožas, kuris pradedamas vertinti įvykus įskaitiniam eismo įvykiui, o jei jie kartojasi, jis tampa juodąja dėme. Tad dėmė iš tiesų yra ne tam tikras plotas, o trumpa kelio dalis.
Efektyvumas mažėja
Nustatytuose pavojinguose kelio ruožuose vėliau vykdomi tyrimai, siekiama išsiaiškinti, kokios priežastys lėmė avaringumo padidėjimą ir ko reikia imtis, kad jos būtų panaikintos.
Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) Eismo saugumo skyriaus vedėjas Nemunas Abukauskas sakė, kad per pastaruosius dešimt metų ši metodika buvo labai efektyvi. Ji padėjo užtikrinti eismo saugumą daugelyje vietų.
„Į trumpą kelio ruožą investuojama sąlyginai mažiau pinigų, o pasiekiama didesnė nauda. Vertinant ekonomiškai „sutaupoma“ daugiau eismo įvykių, išsaugoma daugiau gyvybių“, – kalbėjo jis.
Finansiniai ištekliai, pasak pašnekovo, visuomet buvo riboti, todėl, užuot vienoje vietoje daromos didžiulės ir brangios rekonstrukcijos, tos pačios lėšos būdavo paskirstomos po daugiau juodųjų dėmių.
Vis dėlto N.Abukauskas sutiko, kad dabar ši metodika nėra tokia svarbi kaip anksčiau. Sumažinti avarijų skaičių taikant tas pačias priemones tampa vis sunkiau.
„Kai tų dėmių liko tiek nedaug, net ir jose visose įdiegus specialias priemones avaringumas ryškiai nesumažės“, – sakė pašnekovas.
Pažymi kelio ženklais
Nors metodika skirta daugiausia eismo saugumo specialistams, N.Abukausko nuomone, apie tai turi žinoti visi. Kiekvienas vairuotojas gali matyti keliuose įspėjamuosius ženklus „Daug eismo įvykių“. Jie statomi „juodųjų dėmių“ atkarpose ir ruožuose, kurie avaringumu yra joms artimi.
„Jei iš 100 žmonių bent jau 10 žinos, kad štai ten yra didesnė eismo įvykio tikimybė, tai jau gerai“, – kalbėjo pašnekovas.
Įspėjamuosius kelio ženklus įrengti galima greitai. Tačiau LAKD atstovas sutiko, kad jų efektyvumas ribotas, nes galiausiai žmonės prie ženklų įpranta ir nebekreipia dėmesio.
Taip pat pavojinguose ruožuose kartais naudojamos ir triukšmo juostos. Jos skirtos pažadinti prie vairo svajojančius vairuotojus, priminti, kad jie turi būti atsargesni.
