Situacija pamažu keičiasi, tačiau ji vis dar kelia rimtą susirūpinimą. Policijos duomenimis, vien praėjusiais metais dėl neblaivių vairuotojų kaltės žuvo 15 žmonių, o dar 350 buvo sužeista.
Skausmingai lėtas permainas dar labiau stabdo sunkiai paaiškinama visuomenės tolerancija neblaiviems eismo dalyviams.
Šiuo klausimu besirūpinančių organizacijų atstovai sutartinai pažymi, kad kai požiūris į alkoholio vartojimą ir gatvėse pasirodančius apgirtusius pažeidėjus iš esmės pasikeis, visi būsime saugesni.
Sunkiai pripažįsta kaltę
Priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ vadovas kunigas Kęstutis Dvareckas atkreipė dėmesį, kad apsvaigę nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų pavojų sau ir aplinkiniams kelia ne tik automobilių vairuotojai, bet ir pėstieji, dviratininkai ar, tarkime, kinkinių vadeliotojai.
Dvasininkas pastebėjo, kad ir jų bendruomenėje sveikstantys žmonės liudija šimtus situacijų, kuriose galėjo žūti jie ar niekuo dėti žmonės. Išvengę tragiškos lemties jie šiandien gydosi ir patys bijo prisiminti praeitį.
Pašnekovas pabrėžė, kad pavojingi yra ne tik asmenys, kuriems gali būti pripažinta liga. Anot jo, išgėręs žmogus save vertina neigdamas faktą, kad psichika yra paveikta alkoholio.
K. Dvareckui teko lankytis Pravieniškėse. Čia bausmę atlieka asmenys, kurie būdami neblaivūs avarijose pražudė ar sužalojo kitą žmogų. Kunigą šokiravo nuteistųjų nusistatymas, esą viskas nutiko netyčia.
„Jie sunkiai prisiima atsakomybę. O juk tai nėra nelaimingas atsitikimas – jie mažais žingsneliai prie to artėjo. Patys sudarė sąlygas nelaimingam atsitikimui ir didelė dalis atsakomybės yra jų pačių“, – kalbėjo kunigas.
Grupiniuose susitikimuose tokie tragedijas sukėlę asmenys gėdijasi kalbėti atvirai ir pripažinti kaltę. Tačiau po apsilankymų gautuose laiškuose žmonės prabyla apie kankinančius jausmus. Jie tiesiog nežino, ką daryti.
„Visada norisi kaltinti ką nors kitą. Pripažinti, kad tai yra mano problema, kurią pats turiu spręsti, – pirmas žingsnis rimtesnių pokyčių link“, – komentavo K. Dvareckas.
Nusikaltimo bendrininkai
Kunigas liūdnai užsiminė, kad dėl nesaikingo alkoholio vartojimo likimai sulaužomi negrįžtamai. Jam tenka lankyti tiek nukentėjusiųjų šeimas, tiek tuos žmones, kurie tapo budeliais. Kunigas mato, kad nei vieniems, nei kitiems nėra lengva.
K.Dvarecką erzina visuomenės tolerancija neblaiviems vairuotojams. Anot jo, dažnai automobilyje gali būti ne vienas blaivus asmuo, tačiau jie į pavojų tiesiog nekreipia dėmesio.
„Tokie dalykai tikrai varo į neviltį. Galvoji, kad žmonės lyg ir sąmoningi, išsilavinę, tačiau taip rizikuoja“, – guodėsi pašnekovas.
Jis pažymėjo, kad tokie asmenys tampa nusikaltimo bendrininkais. Jie gali bandyti save pateisinti, apsimesti, kad tai – ne jų problema, tačiau taip nėra. Neatsitiktinai atsidūrė tame automobilyje ir viską matė savo akimis.
„Ir kaip kunigui norisi pabrėžti, kad ne šiaip sau man Dievas suteikė galimybę tai matyti. Jeigu nieko nedarau, tampu už tai atsakingas“, – konstatavo K. Dvareckas.
Neblaivūs prie vairo įkliuvę žinomi žmonės pašnekovo nepiktina. Anot kunigo, jie yra mūsų visuomenės atspindys. Be to, šie atvejai plačiai nušviečiami žiniasklaidoje, todėl tai primenama visiems.
„Tai tampa viešų diskusijų objektu. Vieni gali palaikyti prasižengusį, kiti smerkti, tačiau bent jau priversti kalbėti apie tai.
Taip daug geriau, nei gyventi užmerkus akis ir stebėtis, kad čia pat, po mūsų pačių langais, vyksta tragedija po tragedijos“, – pažymėjo kunigas.
Bendruomenės „Aš esu“ reabilitacijos programos vadovo psichologo Dmitrijaus Škulio manymu, sulaikyti neblaivų asmenį nuo vairavimo – kiekvieno žmogaus atsakomybė.
Kaip tai padaryti, priklauso nuo individualaus kūrybiškumo. Kartais galima tiesiog perkalbėti, kitais atvejais gali tekti imtis ir drastiškų priemonių.
Mąstyti nesavanaudiškai
Pašnekovas taip pat priminė, kad tais atvejais, kai pačiam sulaikyti neblaivaus asmens nepasisekė, visuomet lieka paskutinis būdas – pranešti policijai. Gauta didelė bauda ir atimtas vairuotojo pažymėjimas visiems atsiliepia skaudžiai.
Nenoras įtraukti teisėsaugos pareigūnus, anot D. Škulio, yra natūralus, tačiau nuo alkoholio apsvaigę žmonės gali tuo naudotis – apeliuoti į tarpusavio santykius ar pavadinti skundiku. Tačiau šiuo atveju reikėtų pamiršti kaltės jausmą ir santykį su tuo asmeniu.
„Pirmiausia pagalvokite, kas gali nutikti tam vairuotojui. Taip pat nežinia, ką jis gali padaryti kitiems, juk kiekvienas neblaivus asmuo prie vairo – tai potencialus žudikas“, – pažymėjo jis.
D. Škuliui tenka bendrauti su pažymėjimus praradusiais vairuotojais. Psichologas išskyrė keletą jų tipų.
Prie pirmosios grupės priklauso žmonės, kurie neturi problemų dėl alkoholio vartojimo. Lengvabūdiškai nusprendę, kad dėl poros bokalų alaus nieko bloga nenutiks, taip ir įkliūva.
„Vieną kartą pabandę vairuoti neblaivūs ir sulaukę pasekmių, jie taip daugiau nesielgia. Bausmė tokiu atveju būna itin veiksminga priemonė. Kai kurie netgi sako, kad po to apskritai nebevartojo alkoholio“, – kalbėjo psichologas.
Tuo metu nuo alkoholio priklausomi žmonės į automobilį sėda net ir tuo atveju, kai jau neturi teisės vairuoti.
Vis dėlto net šioje kategorijoje yra asmenų, kuriems akistata su policijos pareigūnais tampa postūmiu pradėti tvarkytis su priklausomybe. Jie kreipiasi į gydymo įstaigas, baigia blaivumo programas.
„Kai su jais kalbuosi, jau nereikia sakyti, kad kitą kartą nevairuotų išgėrę. Sako, kad jau nevartoja alkoholio ir tokio klausimo apskritai nekyla“, – kalbėjo D. Škulis.
Pagalba, kuri tik kenkia
Psichologas pasidžiaugė, kad šiais laikais jau nebegirdėti istorijų, kai sustabdytas neblaivus prie vairo asmuo „susitarė“ su pareigūnais ir netgi buvo jų palydėtas iki namų.
Dabar policija sąžiningai atlieka savo darbą, o finansinės galimybės ir padėtis visuomenėje pažeidėjo neišgelbėja.
Jei žmogus priklausomas nuo alkoholio, kiekvienas jo aplinkoje esantis asmuo turi prisidėti prie to, kad jis nevartotų. Anot D. Škulio, dažnai draugai ir artimieji pagalbą supranta visai kitaip – bando padėti tvarkytis su pasekmėmis.
„Taip jie nieko neišsprendžia, o tai leidžia žmogui toliau vartoti. Galbūt asmuo dangstytas prieš darbdavį ar gautos fiktyvios gydytojo pažymos. Mes manome, kad taip padedame, tačiau tik leidžiame išvengti pasekmių“, – aiškino psichologas.
Jis atkreipė dėmesį, kad kalbėti apie vairavimą išgėrus svarbu ne tik su tais, kurie turi problemų dėl alkoholio. Informuoti reikia visą visuomenę, kad matydami pavojingus pažeidėjus žmonės imtų jų netoleruoti.
Kalbėdamas su reabilitacijos programos dalyviais D. Škulis dažnai akcentuoja, kad visiems įprasta pozicija turėtų būti tokia – jei vartoji nors kiek alkoholio, prie vairo nesėsk. Dvejojant dėl vakaro baigties automobilį su rakteliais verta palikti namuose.
„Kartais žmonės neplanuoja sėsti prie vairo, tačiau išgėrus viskas pasikeičia. Apsvaigę žmonės priima sprendimus, kuriuos būdami blaivūs tikrai atmestų“, – pabrėžė pašnekovas.
