Moteris turi judėjimo negalią, jai nustatytas pirmos grupės invalidumas ir be vežimėlio ji jau niekur negali nusigauti.
O taip buvo ne visuomet. Dar ne taip seniai ji aktyviai dirbo organizuodama turistų grupes Lenkijoje, ieškodama ten prekių, kurias galėtų pelningai realizuoti grįžusi į Lietuvą. Apskritai, sako, užsiėmusi daug kuo.
Avarija pakeliui į Lietuvą
Viskas pasikeitė prieš dvylika metų. Svetlanai grįžtant iš eilinės išvykos į Lenkiją, maždaug 50 kilometrų nuo Varšuvos ją ir dar keturis keleivius vežantis mikroautobuso vairuotojas užmigo prie vairo. Automobilis trenkėsi į priešais važiuojantį traktorių su priekaba.
Ekspertizės metu buvo nustatyta, kad mikroautobuso vairuotojas žemės ūkio mašiną turėjo pamatyti didesniu nei 200 metrų atstumu. To būtų užtekę, kad jis aplenktų traktorių arba saugiai sustotų. Tačiau užmigęs prie vairo jis nieko nespėjo padaryti.
Pats vairuotojas ir kiti keleiviai rimtesnių sužeidimų išvengė, tačiau kelią diktavusiai ir priekyje sėdėjusiai moteriai nepasisekė. Ji iki šiol tiksliai prisimena avarijos datą – tai buvo 2004 metų rugsėjo 8 dienos ankstyvas rytas, 6 valandos 15 minučių.
Svetlana pasakojo, kad norėdami ją ištraukti iš sumaitoto mikroautobuso gelbėtojai jį pjaustė dalimis. Po avarijos moteris penkias dienas buvo komos būsenos ir buvo operuojama Lodzės ligoninėje. Medikams reikėjo pasistengti, mat jai buvo pažeista kaukolė, lūžo kojos ir stuburas, stipriai sužalotos smegenys.
„Kai atsibudau iš komos, nieko neprisiminiau, o iš visų žmonių, tarp kurių buvo ir mama, pažinau tik savo vyrą. Turėjau tris dukras, bet tuo metu to nežinojau. Pačiai mažiausiai, Paulinai, tuo metu buvo ketveri metukai“, – kalbėjo moteris.
Česlovas prisimena, kad vienos kojos pėdoje buvo net dvylika lūžių, o operacija truko tiek pat valandų. Jis po avarijos pasiėmė atostogų ir jau reanimacijoje budėjo prie žmonos.
„Niekam nelinkėčiau tokios patirties. Reanimacijos palata didelė, žiūrėk, vieną jau mirusį išveža, paskui kitą. Penkias paras ji buvo prijungta prie aparatūros be gyvybės ženklų, taip išprotėti galima“, – šiurpių dienų iki šiol nepamiršo vyras.
Komoje regėto vaizdo nepamirš niekada
Siaubingą avariją išgyvenusi moteris iki šiol prisimena ne visas savo gyvenimo detales, įvykusias prieš nelaimę. Bet to, ką regėjo būdama komos būsenoje, Svetlana niekada nepamirš.
„Kitas pasaulis tikrai egzistuoja“, – po nelaimės įsitikino ji.
Būdama komos būklės ji regėjo ryškų vaizdinį – erdvią salę, kurioje stovėjo didžiulis stalas, o prie jo sėdėjo moters artimieji, kurie jau buvo palikę šį pasaulį.
Svetlana matė savo močiutę, kitus artimuosius, kurie verkė ir kalbėjo, kaip jos pasiilgo, klausė, kodėl ji vis neateinanti pas juos. Moteris prisiminė pravirkusi ir pati, bet ją nuramino tėvas. Jis tuo metu taip pat jau buvo miręs, bet Svetlana jį juto lyg gyvą.
Jai reginyje tėvas pasakė: „Neverk, einam, aš tave išvesiu.“ Netrukus po to Svetlana pabudo iš komos.
„Jis mane vedė, vedė ir išvedė. Reiškia, man dar nebuvo laikas mirti“, – prisiminė pašnekovė.
Jau atsigavusi Vilniuje Svetlana savo regėjimą papasakojo kunigui. Šis moterį patikino, kad tai buvo jos angelas sargas, pasirodęs tėvo veidu ir suteikęs jėgų kovoti dėl savo gyvybės.
Sėdo nepatikimas vairuotojas
Ji pasakojo dar iki lemtingos kelionės supratusi, kad vairuotojas nėra patikimas, tačiau atleisti jį ir pakeisti kitu buvo ne jos galioje. Pašnekovė sakė, kad vyriškis apskritai sunkiai orientavosi aplinkoje ir netgi norėjo į naktinę kelionę išvažiuoti su neveikiančiais žibintais.
„Po užsitęsusios vakarienės išvažiavome į gatvę, žiūrime – nedega šviesos. Aš jo klausiu: „Jonai, kodėl neįjungi šviesų?“ O jis man: „Gal kas nors sulūžo? Nieko tokio – čia visur stovi apšvietimo stulpai“, – apie akibrokštą papasakojo ji.
Ji privertė vairuotoją grįžti į kavinę ir pati ėmėsi ieškoti žmonių, kurie padėtų sutvarkyti mikroautobusą. Kol jis buvo taisomas, keleiviai ten praleido visą naktį.
Žinodami, kad mikroautobuso vairuotojas pavargęs, keleiviai sutarė leisti jam pamiegoti dieną ir į kelionę atgal tą pražūtingą rugsėjį leistis naktį. Lenkijos kelių būklė tuo metu dar nebuvo tokia gera kaip dabar, todėl jie manė, kad esant mažesniam eismui bus saugesni.
Tačiau dienos poilsis vairuotojui nepadėjo, kelionėje jį galiausiai vis tiek pradėjo imti miegas.
„Aš jam sakiau: „Jonai, važiuok į degalinę. Mes nueisime į kavinę, o tu pamiegosi. Kodėl tu vargsti?“ Jis pareiškė, kad už Varšuvos bus didelė degalinė – ten ir sustos. Mes dar kalbėjomės, bet tos degalinės jis taip ir nepasiekė“, – sakė Svetlana.
Aplankė ir tamsios mintys
Vežti Svetlanos į Lietuvą automobiliu ilgą laiką nebuvo galima, o vienintelis transportavimo būdas – lėktuvu buvo pernelyg brangus. Sužinojęs, kad tai kainuotų 300 tūkst. litų (87 tūkst. eurų), vyras buvo priverstas atsisakyti tokios minties.
Iš pradžių ji visiškai nejautė kūno ir pabudusi galėjo tik šiek tiek sukinėti galvą. Lenkų medikai nesuteikė Svetlanai daug vilties – sakė, kad ji bus tarsi augalas, kuriuo reikės rūpintis. Moteris neslepia, kad pradžia buvo labai sunki, neretai aplankydavo ir itin tamsios mintys.
„Buvau kaip žuvis, kurios tik galva tabaluoja. Žinojau, kad turiu dukras, kurios yra labai geros, bet galvojau, jog bus geriau, jei aš numirsiu, o jis ves kitą moterį. Ji galės jas prižiūrėti. O ką aš galiu? Būčiau tik našta“, – sunkų laikotarpį prisimena ji.
Svetlana netgi paprašė vyro, kad jis susirastų tokią moterį, kuri mylėtų jį ir dukras. Sakė tuomet pirmą kartą pamačiusi ašaras jo akyse. Jam tokia mintis buvo visiškai svetima.
Kai pagaliau į ligoninę Lodzėje moters atvažiavo aplankyti dukros, jos nepažino mamos, o ji dukrų. Po sunkios operacijos ji buvo be plaukų, o galva nusėta randų. Matydamos taip atrodančią mamą visos trys dukros pravirko.
„Žiūrėjau į jas ir nesupratau, kas čia tokios. Man paaiškino, kad tai mano dukros“, – apie šiurpų pirmąjį susitikimą po avarijos pasakojo Svetlana.
Sunkių akimirkų būta ir vėliau. Kai iš ligoninės grįžo į namus, jauniausia dukra buvo vos ketverių, todėl iš pradžių dar gėdijosi rodyti mamą savo draugėms. Ilgainiui tai pasikeitė, ir moteris sako, kad dukrų parama jai labai svarbi.
Visko teko mokytis iš naujo
Moteris pripažįsta, kad iš pradžių buvo išties baisu. Ji negalėjo net skaityti, nes žvelgdama į tekstą matė tik baltą ir pilką spalvas, bet nepažino raidžių. Maždaug dvejus metus mokėsi visko iš naujo, tačiau sako, jog tai pavyko tik todėl, kad labai pagelbėjo vyras.
„Kad žmogus savimi patikėtų, reikia ne tik jo paties valios, bet ir palaikymo. Ypač tokioje situacijoje, kokioje atsidūriau aš. Juk niekas negalvoja, kad taip gali nutikti“, – sakė pašnekovė.
Iš vyro rodomų nuotraukų moteris bandė prisiminti artimus žmones, iš naujo mokėsi skaityti. Pradėjo judinti rankas, padedama terapeuto pirmą kartą atsisėdo. Iki insultų, kurie vėliau vėl trumpam paguldė į patalą, netgi bandė žengti pirmuosius žingsnius.
Svetlanos gyvenimas po avarijoje patirtos sunkios traumos pasikeitė iš esmės. Dingo dauguma žmonių, kuriuos iki tol laikė draugais ir bičiuliais. Liko vienintelė draugė.
Du mėnesius pragulėjusi Lodzės ligoninėje ir dar maždaug tiek pat Vilniuje ji pradėjo reabilitacijos kursą. Sveikata pagerėjo, tačiau avarijos padarinius moteris jaučia iki šiol. Prieš dvejus metus netikėtai prasidėjo epilepsijos priepuolis, ir ji vėl atsidūrė ligoninės reanimacijos skyriuje.
„Kad epilepsijos židinys neatsinaujintų, dabar kiekvieną rytą ir vakarą ji vartoja stiprius vaistus. Toks dabar mūsų gyvenimas“, – konstatavo Česlovas.
Moteris pasakojo anksčiau labai mėgusi ruošti valgį. Dabar taip pat bando tai daryti, tačiau tenka nusistatyti telefone priminimą, kad nepamirštų, jog kas nors verda. Taip pat sunkiau įvertinti skonį, nes po galvos traumos ji neužuodžia kvapų.
Žalos atlyginti nenori
Po avarijos mikroautobuso vairuotojas ketverius metus nereagavo į kvietimus atvykti duoti parodymų, taip pat neaplankė nukentėjusiosios. Moteris prisimena, kad kai ją atvežė į Lietuvą, atvyko kompanijos, kuriai priklauso mikroautobusas, savininkas.
„Jis man sako: „Tu tik neduok mūsų į teismą. Vairuotojas juk slapstosi, jo nėra. Aš turėsiu atsakyti? Kaip dabar bus?“ – pasakojo Svetlana.
Toks verslininko elgesys Svetlaną šokiravo. Vyras netgi tikėjosi, kad sunkią traumą patyrusi moteris jo pasigailės, tad pasakojo, kad turi sergančią dukrą, todėl bylinėtis jam būtų labai sunku.
Rybakai vis dėlto nusprendė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, tačiau teisiniai procesai tęsiasi iki šiol. Svetlana sako, kad dėl to sukilo priminimai apie gyvenimą pakeitusį įvykį, o tai prisidėjo prie keturių vienas po kito ištikusių insultų.
Baudžiamoji byla mikroautobuso vairuotojui dėl senaties prieš keletą metų buvo nutraukta, civilinė vis dar nebaigta, tačiau atsakovai kiekvieną kartą paduodavo apeliacinį skundą. Galutinį sprendimą priims Lietuvos aukščiausiasis teismas.
Šeima verčiasi sunkiai, nes Česlovas turėjo neplanuotai anksti išeiti iš darbo, o neįgaliojo pensija nepadengia net visų gydymo išlaidų. Ne kartą ir ne du teko skolintis iš artimųjų. Jie vis dar tikisi gauti žalos atlyginimą iš avarijos kaltininko, tačiau negali būti dėl to tikri.
Šiuo metu Svetlana aktyviai dalyvauja neįgaliųjų dienos centro sostinėje veikloje. Dainuoja, rašo eiles, netgi vaidina spektakliuose ir stengiasi žiūrėti į gyvenimą kaip įmanoma optimistiškiau.
