Kelių eismo taisyklėse nurodyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš perėją žymintį kelio ženklą, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose, kuriuose yra viena eismo juosta kiekviena kryptimi, – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį.
Todėl žmonės drąsiai žengia į gatvę – juk vairuotojas privalo juos praleisti. Bet pėstieji ne visada įvertina, kad vairuotojas lemtingą akimirką gali būti nukreipęs dėmesį į šalį ir tiesiog nespėti sustabdyti automobilio.
O tuomet jau būna per vėlu sverti, kas buvo teisus, o kas ne.
Trūksta supratimo
Pėstieji dažnai pamiršta, o kartais ir nežino, kad yra ir kita Eismo taisyklė, skirta specialiai jiems.
Įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.
Be to, dviračiu važiuojantys žmonės nėra pėstieji ir negali lėkti per pėsčiųjų perėjas, o gatves kertantys dviračių takai nėra perėjos ir per juos pėstiesiems eiti negalima.
Vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas pažymėjo, kad perėjose dažniau neatsargiai pasielgia patys pėstieji, o ne automobilių vairuotojai.
Bet neatidūs ar pavojingi jų poelgiai kyla ne iš chuliganiškų paskatų, o iš paprasčiausio nežinojimo.
„Tai ypač pastebiu važiuodamas su mokiniais. Kai jie pradeda vairuoti, patys stebisi, kaip skirtingai viskas atrodo iš vairuotojo pozicijos, pastebi pėsčiųjų klaidas“, – tvirtino jis.
Tačiau vairuotojai, nesilaikydami pėsčiųjų perėjų pervažiavimo reikalavimų, sukelia didesnį pavojų.
Tapdamas vairuotoju jaunas žmogus ima geriau suprasti, kokios yra automobilio ir jį valdančio žmogaus galimybės, geriau suvokia, kada vairuotojas gali nepastebėti pėsčiojo, bet ne visi pėstieji moka vairuoti.
„Tokiam žmogui labai sunku įvertinti vairuotojo galimybes. Jis mąsto: „Mane juk turi praleisti.“ Bet „turi praleisti“ ir „gali praleisti“ yra ne tas pat.
Nevairuojančiam žmogui sunku įvertinti, kokia kelio danga, gal slidu.
Taip pat sunku suprasti, koks yra automobilio greitis, kokio jam reikės atstumo sustoti“, – aiškino pašnekovas.
Padėtų žinios
A.Pakėno nuomone, pėstiesiems reikėtų daugiau žinių apie pagrindinius automobilio veikimo principus, tuomet jie galėtų geriau prognozuoti, kada vairuotojui pavyks sustoti.
Pavyzdžiui, keičiantis orų sąlygoms stabdymo kelias gali pailgėti net dvigubai. Kai orai sausi, važiuojant 50 km/val. greičiu automobiliui sustoti gali pakakti ir 30 metrų, bet palijus atstumas išsitęsia iki 40 metrų, o pasnigus – iki 50–60 metrų.
„Visi esame tose pačiose gatvėse, bet vairuotojai turi pažymėjimus, o iš pėsčiųjų nieko nereikalaujama“, – pažymėjo instruktorius.
Susisiekimo ministro patarėjas Ričardas Slapšys pritarė, kad vertėtų daugiau investuoti į gyventojų švietimą apie saugų eismą, bet tai padaryti nėra taip paprasta.
Šią misiją iš dalies jau atlieka socialinės akcijos, yra minčių ir įvesti saugaus eismo pamokas moksleiviams. Bet jas stabdo tai, kad mokymosi programos ir taip stipriai apkrauna vaikus, o į pamokų tvarkaraščius raginama įtraukti ir kitų visuomenei aktualių temų.
„Vairuotojai apriboti taisyklėmis, prieš gaudami pažymėjimą jie laiko egzaminą. Be to, prasižengusį vairuotoją pagal automobilio numerį galima surasti ir nubausti.
O pėsčiąjį? Taisyklėmis sustoti prieš perėją ir apsižvalgyti jų nepriversi“, – pažymėjo pašnekovas.
Daugiau saugumo perėjose
Kelių ir transporto tyrimo instituto duomenimis, surinktais per atliktą išsamų tyrimą, jauniems žmonėms gatvėje trūksta atidumo, o vyresni rizikuoja per gatvę eidami lėtai ir galbūt neįvertindami atvažiuojančių automobilių greičio.
„Pėstieji viduje jaučiasi įgiję pirmumo teisę. Kita vertus, pėsčiųjų perėjos tam ir reikia, kad žmogus joje jaustųsi saugus“, – tvirtino R.Slapšys.
Dauguma pėsčiųjų perėjų yra miestuose, t.y. ne Lietuvos automobilių kelių direkcijos, o savivaldybių prižiūrimuose ruožuose. Todėl R.Slapšys ragino savivaldybių atstovus imtis daugiau priemonių apsaugant pėsčiuosius.
Saugiausios yra tokios perėjos, kurios apskritai nesikerta su važiuojamąja dalimi, – tai požeminės perėjos arba pėsčiųjų viadukai, tačiau tokias priemones įrengti labai brangu.
Kaip gerą pavyzdį R.Slapšys minėjo ir greičio ribojimo kalnelius, iškilias perėjas, prieš kurias vairuotojai priversti pristabdyti, ir papildomą perėjų apšvietimą. Vienas įdomesnių sprendimų pritaikytas Vilniuje, T.Narbuto gatvėje, kur keturių eismo juostų gatvę su skiriamąja juosta kertanti perėja padalyta į dvi dalis.
Tai apsaugo pėsčiuosius nuo pagundos bėgti skersai visą gatvę į čia pat esančią viešojo transporto stotelę, nes perėjus pusę gatvės tenka paėjėti apie 30 metrų per skiriamojoje juostoje įrengtą taką iki kitos perėjos dalies.
Draudimai neveikia
Bet netgi tokia perėja negali visiškai apsaugoti nuo tragedijos. Pernai spalį devyniolikmetė studentė čia mirtinai partrenkė savo bendraamžę. Mergina tvirtino pėsčiosios tiesiog nepastebėjusi, nors greta važiavęs automobilis sustojo jos praleisti.
Tačiau Eismo taisyklėse aiškiai pasakyta: jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų.
Jeigu prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė sulėtino greitį, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų.
„Nė vienas draudimas, ribojimas ar priemonė nepadės, jei žmogaus galvoje netvarka“, – ir vairuotojų, ir pėsčiųjų elgesį komentavo R.Slapšys.
Vairuotojai turi nepamiršti ir vaikus vežančių autobusų, pro kuriuos važiuojant reikalavimai yra tokie pat, kaip ir važiuojant per pėsčiųjų perėjas. Kelių eismo taisyklių 34 punkte nurodoma:
„Artėdamas prie sustojusios transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais ir įjungta avarine šviesos signalizacija ar prie sustojusio mokyklinio autobuso su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, prireikus – ir sustoti, kad praleistų vaikus ir juos lydintį asmenį.“
Saugumo taisyklės
Miestuose pėsčiuosius ir vairuotojus gali suklaidinti daugybė aplinkybių. Viena itin dažnų klaidų – atvažiuojantį automobilį matantis pėsčiasis įsivaizduoja, kad automobilio vairuotojas jį taip pat mato, bet neįvertina to, kad vairuotoją gali akinti saulė, perėjos kraštą už-stoti automobilio priekinis statramstis ar kad vairuotojas gali būti dėmesį nukreipęs kitur.
Todėl į perėją žengti galima tik įsitikinus, kad vairuotojas jus pastebėjo, ėmė stabdyti ir spės sustoti. Tai ypač svarbu tamsoje, lyjant. Lietus vakare yra viena pačių pavojingiausių aplinkybių, nes ant automobilio stiklų krintantys lašai atspindi gatvės žibintų bei kitų automobilių šviesas ir vairuotojui itin sunku pastebėti pėsčiąjį.
Net ir jei nelyja, netolygiai krintanti gatvės žibintų šviesa ir šešėliai gali padaryti žmogų faktiškai nematomą.
Todėl net ir miestuose rekomenduojama nešioti atšvaitus, žibintuvėlius. Tamsiai apsirengęs artimosiomis automobilio žibintų šviesomis apšviestas pėsčiasis be atšvaito matomas tik apie 30 metrų atstumu, tiek net mieste nepakanka, kad vairuotojas spėtų sureaguoti ir sustoti. O štai žmogus su atšvaitu matomas jau iš 150 metrų atstumo.
Kur saugiausia eiti per gatvę? Net vaikai žino, kad tai reikia daryti pėsčiųjų perėjoje. Tačiau šis įsivaizduojamo saugumo jausmas apgauna ne vieną žmogų ir tampa baisių nelaimių priežastimi.
Perėja nėra nepramušamas tunelis
* Praėjusiais metais Lietuvos keliuose 1077 kartus užvažiuota ant pėsčiųjų, iš jų beveik pusė, net 494, įvyko pėsčiųjų perėjose.
*Šioje žmonių saugia laikomoje zonoje žuvo 33 iš 108 Lietuvoje 2014-aisiais žuvusių pėsčiųjų, o sužalota net 485 iš 1034.
*Apskritai tarp žuvusiųjų Lietuvos keliuose pėstieji sudaro labai didelę dalį, 2014 metais jų buvo net 40 proc. tarp 265 dėl eismo įvykių užgesusių gyvybių.
*Šiais metais eismo nelaimių, per kurias žuvo ar buvo sužaloti pėstieji, įvyko mažiau – per 10 mėn. žuvo 45 pėstieji (pernai per tą patį laikotarpį – 77), 687 sužaloti (pernai – 742).
*2015 m. per 10 mėn. dėl pačių pėsčiųjų kaltės žuvo 12 žmonių, o kiti žuvo dėl vairuotojų kaltės – pėsčiųjų perėjose, ant šaligatvių, kelkraščių, važiuojant atbuline eiga ir pan. Taigi statistika kalba vairuotojų nenaudai.
*Bet eismo įvykių, įvykusių pėsčiųjų perėjose, dalis išlieka panaši – 2015 m. per I pusmetį 182 avarijose žuvo 6 žmonės ir 185 buvo sužaloti. Tai reiškia, kad šiose vietose ir vairuotojai, ir pėstieji turėtų būti dar atidesni ir labiau pasisaugoti.
*Įdomu, kad dauguma nelaimių, susijusių su pėsčiaisiais, įvyko miestuose, kur, atrodo, turėtų būti itin saugu – čia automobiliai važiuoja mažesniu greičiu nei užmiestyje, o dauguma gatvių apšviestos.
*Užmiesčio keliuose esančiose perėjose per pirmąjį šių metų pusmetį įvyko trys eismo įvykiai. Per juos trys žmonės buvo sužaloti.
Bet miestuose pėsčiuosius ir vairuotojus gali suklaidinti daugybė aplinkybių. Viena iš itin dažnų klaidų – atvažiuojantį automobilį matantis pėsčiasis įsivaizduoja, kad automobilio vairuotojas jį taip pat mato, bet neįvertina to, kad vairuotoją gali akinti saulė, perėjos kraštą užstoti automobilio priekinis statramstis, ar kad vairuotojas gali būti dėmesį nukreipęs kitur.
Todėl į perėją žengti galima tik įsitikinus, kad vairuotojas jus pastebėjo, ėmė stabdyti ir spės sustoti. Tai ypač svarbu tamsoje, lyjant. Lietus vakare yra viena iš pačių pavojingiausių aplinkybių, nes ant automobilio stiklų krintantys lašai atspindi gatvės žibintų bei kitų automobilių šviesas ir vairuotojui tampa itin sunku pastebėti pėsčiąjį. Net ir jei nelyja, netolygiai krintanti gatvės žibintų šviesa ir šešėliai gali paversti žmogų praktiškai nematomu.
Todėl net ir miestuose rekomenduojama nešioti atšvaitus. Tamsiai apsirengęs pėsčiasis be atšvaito matomas tik apie 30 metrų atstumu, tiek net mieste nepakanka, kad vairuotojas spėtų sureaguoti ir sustoti. Tuo tarpu žmogus su atšvaitu matomas jau iš 150 metrų atstumo.
