Susisiekimo ministerijos Saugaus eismo skyriaus vedėjo Vidmanto Pumpučio manymu, pėsčiųjų apsauga apskritai yra didžiausia su eismo saugumu susijusi problema Lietuvoje.
Tai liudija ir statistika – 2014 metais 40 proc. per eismo įvykius žuvusių žmonių buvo pėstieji. Ši liūdna proporcija mūsų šalyje yra didesnė negu bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje.
Iš visų žuvusių pėsčiųjų daugiau nei 70 proc. automobilių buvo partrenkti tamsiuoju paros metu. Išlieka tendencijos, pagal kurias daugiausia tokių įvykių nutinka rudens ir žiemos sezono metu.
Tačiau reikia pažymėti ir tai, kad daugiausia pėsčiųjų nukenčia dėl vairuotojų kaltės.
Jie partrenkia pėsčiuosius pėsčiųjų perėjose, kelkraščiuose, ant šaligatvių ir pan. Pvz., 2015 metais per 9 mėn. Lietuvoje per eismo įvykius žuvo 37 pėstieji, tarp jų 10 žuvo dėl savo kaltės, o kiti – dėl vairuotojų.
Reikia paminėti, skaudžių nelaimių įvyksta, kai vairuotojai nepraleidžia iš mokyklinio autobuso išlipusių ir per kelią einančių vaikų. Kelių eismo taisyklių 34 punkte aiškiai pasakyta:
„Artėdamas prie sustojusios transporto priemonės su vaikų vežimo skiriamaisiais ženklais ir įjungta avarine šviesos signalizacija ar prie sustojusio mokyklinio autobuso su įjungtomis įspėjamosiomis mirksinčiomis oranžinėmis šviesomis vairuotojas privalo sulėtinti greitį, prireikus – ir sustoti, kad praleistų vaikus ir juos lydintį asmenį.“
Pėstieji turi laikytis Kelių eismo taisyklių, tačiau jų atžvilgiu kur kas griežčiau Eismo taisyklių reikalavimų turi laikytis vairuotojai.
Žmogiškas aplaidumas
V.Pumputis pasakojo, kad tragiškiausių įvykių situacijos visuomet yra labai panašios. Žmonės grįžta į namus, rodos, iš visai netoli. Tačiau dažniausiai neturi jokių matomumą gerinančių priemonių.
Tokį neatsakingą pėsčiųjų elgesį, anot pašnekovo, lemia žmogiškas atsipalaidavimas. Jie mano, kad iki namų atstumas visai nedidelis, todėl policijos pareigūnai nepastebės ir baudos neskirs. O, kaip rodo eismo įvykių suvestinės, būtent tokiomis aplinkybėmis ir nutinka skaudžiausi įvykiai.
„Žmonės mano, kad eidami nedidelį atstumą pažįstamu keliu bus saugūs, tačiau pamiršta, kad atvažiuojantys vairuotojai pėsčiojo be atšvaitų tiesiog nemato“, – sakė V.Pumputis.
Ministerijos atstovas pasidžiaugė, kad pėstieji vis dažniau ima naudotis ryškiaspalvėmis liemenėmis ir atšvaitais, nors toli gražu dar nepakankamai. Blogiausia, anot pašnekovo, kad atšvaitus naudoti iki šiol vengia užmiesčių gyventojai, nors jiems tai aktualiausia.
Miestuose ir gyvenvietėse žmones juos dėvėti jau įprato. Ir skaudžių įvykių ten nutinka mažiau.
Tamsa, lietus ir rūkas
Kelių ir transporto tyrimų instituto specialistai atkreipia dėmesį, kad itin daug eismo įvykių, per kuriuos nukenčia pėstieji, įvyksta tamsiuoju paros metu lyjant ar tvyrant rūkui.
V.Pumputis sakė, kad lyjant pėstieji, vengdami susidariusių balų, dažnai linkę laikytis didesnio atstumo nuo kelkraščio. Taip pat jie neįvertina, kad įjungti valytuvai ir rasojantis priekinis stiklas pablogina matomumą vairuotojams.
Anot pašnekovo, pėstieji turėtų įsisąmoninti griežtą taisyklę: esant prastoms oro sąlygoms jiems kyla ypač didelis pavojus. Todėl derėtų susilaikyti nuo ilgesnių pasivaikščiojimų arba pasirūpinti itin gerai matomomis saugumo priemonėmis.
Saugaus eismo skyriaus vedėjas linkėjo žmonėms, kurių giminaičiai gyvena greta intensyvaus eismo kelių, nors kartą per metus padovanoti jiems ryškiaspalvę liemenę, prožektorių ar atšvaitą. Taip pat priminti užmiestyje gyvenantiems pažįstamiems, kad jie turi nešioti atšvaitus ir kitas matomumą gerinančias priemones.
„Turėkite omenyje, kad jei to nepadarysite, gali nutikti taip, kad kitą kartą to žmogaus gyvo lankyti jau neteks“, – liūdnai reziumavo jis.
Dėmesys senjorams
Daugiausia dėmesio vertėtų skirti vyresnio amžiaus žmonėms. Anot V.Pumpučio, dauguma jų įpratę vaikščioti be atšvaito. Kai kurie senjorai jį vis dar laiko svetimkūniu. Jaunimas geriau suvokia šią būtinybę ir dažniau elgiasi kaip šiuolaikiški eismo dalyviai. Jie taip pat stebi, kaip elgiasi bendraamžiai užsienyje, – jie tamsiuoju paros metu į gatvę be atšvaitų neina.
V.Pumputis pateikė išsamų patarimų ir rekomendacijų sąrašą, į kurį turėtų atsižvelgti kiekvienas pėsčiasis.
Priemonės, kurios geriausiai apsaugo pėsčiuosius:
1. Ryškiaspalvė liemenė arba įjungtas žibintuvėlis.
2. Juostinis atšvaitas.
3. Pakabinamasis atšvaitas.
Pastabos: Ryškiaspalvė liemenė puikiai matoma tiek iš priekio, tiek iš nugaros, todėl taisyklingai dėvima yra labai efektyvi saugumo priemonė.
Įjungtas žibintuvėlis pastebimas gana dideliu atstumu. Taip pat jis matomas ir vairuotojams, kurių automobilio žibintai nėra nukreipti į pėsčiąjį.
Juostiniai atšvaitai taip pat yra gerai pastebimi. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad juos pėsčiajam saugiausia segėti ant dešinės rankos arba ant dešinės kojos. Keliu reikia eiti kaire puse, todėl dešinėje pėsčiojo pusėje uždėtą atšvaitą iš tolo pamato vairuotojai.
Dešine kelio puse važiuojantis dviratininkas juostinį atšvaitą turi segėti ant kairės kojos. Automobilio žibintų srautas nukreiptas į kelią. Geriau apšviečiami žemiau esantys atšvaitai, todėl jie turi būti automobilio žibintų aukštyje.
Didžiausios atšvaitų nešiojimo klaidos
1. Atšvaitas ant kuprinės ar rankinės uždengiamas kūnu.
2. Pakabinamasis atšvaitas uždengtas drabužiais.
Pastabos: Pėstieji dažnai pamiršta, kad atšvaitas skirtas ne pasipuošti, o kitiems eismo dalyviams įspėti, todėl reikia situaciją vertinti iš vairuotojos pozicijos.
Verta gerai pagalvoti, ar į gatvę išėjęs pėsčiasis bus gerai pastebimas. Ant nugaros nešamos kuprinės atšvaito priešais atvažiuojantis automobilis neapšvies.
Pakabinamųjų atšvaitų efektyvumas vertinamas prasčiau nei juostinių, nes pėstieji, net patys to nejausdami, juos uždengia drabužiais, nešamais daiktais ar pan. Atšvaitas vairuotojui turi būti gerai matomas.
