Lietuvos automobilių sporto federacijos viceprezidentas, automobilių sporto treneris Jonas Dereškevičius liūdnai konstatavo, kad dalies žmonių savisaugos instinktai tiesiog yra išnykę.
Treneris pažymėjo, kad ne tik automobilių sportas, bet ir kasdienis vairavimas apima labai daug psichologinių aspektų, apie kuriuos turėtų būti daugiau kalbama.
Prie vairo – ne visagalis
Anot J.Dereškevičiaus, rengiant vairuotojus dėmesys turėtų būti kreipiamas ir į jų psichologinį pasirengimą. Vairavimo įgūdžiai yra labai svarbūs, tačiau žmonės taip pat turėtų žinoti, kokie veiksniai daro įtaką jų priimamiems sprendimams.
Gyvenimo patirtis formuoja požiūrį į tai, kas gali nutikti ateityje, todėl ilgai trunkantys sėkmingi periodai žmogui sukuria įspūdį, kad ir toliau viskas klostysis gerai. Taip vairuotojas gali įprasti viršyti greitį, kalbėti telefonu ar elgtis agresyviai.
„Žmogus yra savotiškai užhipnotizuojamas, jis pradeda ignoruoti pavojus, kurių neįmanoma prognozuoti ir nuspėti. Pamiršta, kad visuomet turi būti pasirengęs į juos reaguoti“, – kalbėjo J.Dereškevičius.
Savo rengiamuose įgūdžių tobulinimo kursuose treneris stengiasi sukurti situacijas, kuriose vairuotojas patirtų, ką reiškia prarasti automobilio kontrolę. Anot jo, tai labai geras būdas bet kam priminti, kad prie vairo nesi visagalis.
„Žmones, kurie savimi per daug pasitiki, tik tokiu būdu galima nuleisti ant žemės ir priversti susimąstyti. Tačiau tai turėtų būti atliekama ir per pradinius mokymus – tiek praktinius, tiek teorinius“, – komentavo J.Dereškevičius.
Svarbiausias veiksnys, anot trenerio, visose situacijose yra laikas, kurį vairuotojas sugaišta, kol priima sprendimą ir atlieka veiksmą. Tinkamai viską atlikęs jis išvengia pavojingos situacijos.
Netinkamas elgesio modelis
J.Dereškevičius stebėjosi, kad Lietuvos vairuotojai savo elgesį modeliuoja pagal galimybes reaguoti į pavojų. Jauni vairuotojai mano, kad suspės sureaguoti laiku, ir važiuoja greičiau, o vyresnio amžiaus – kad nespės, ir juda lėčiau. Iš tiesų nė vienas šių principų nėra teisingas.
„Lėtas eismo dalyvis, ypač žiemą, trukdo kitiems, o tas, kuris važiuoja greitai, per anksti baigia savo kelionę. Svarbiausias principas turėtų būti prevencinis, tuomet kiti eismo dalyviai jūsų nepajus, nes būsite įtrauktas į tai, kas vyksta aplinkui“, – dėstė jis.
Treneris pažymėjo, kad pavojingi ne tik pernelyg pasitikintys, bet ir įgūdžių stokojantys vairuotojai.
Patys to nesuprasdami prie automobilio vairo jie visą laiką patiria stresą, o tokia būsena keičia aplinkos vertinimą.
„Jeigu padėsime žmonėms patirti mažiau streso prie vairo, jau tai pastebimai sumažintų įtampą keliuose“, – kalbėjo jis.
J.Dereškevičius paaiškino, kad tarp to, kas vyksta kelyje, ir vairuotojo akių dažnai įsikiša tiesioginį ryšį trikdanti papildoma smegenų veikla. Iš to kyla vadinamasis „nedėmesingumo aklumas“, o vairuotojas į pavojus sureaguoja pavėluotai.
Būdingas tokios būsenos pavyzdys – pokalbiai mobiliuoju telefonu. Anot trenerio, tokiu atveju žmogaus smegenys vairavimą „perjungia į automatinį režimą“. Sąmoningai savo veiksmų žmogus jau nebekontroliuoja, nes visas jo dėmesys yra perkeltas į pokalbio temą.
Taip pat nereikėtų manyti, kad laisvų rankų įranga visiškai išsprendžia šią problemą.
„Laisvų rankų įranga atpalaiduoja rankas, o protas tuo metu užsiima kitokia veikla. Žmogus turi būti labai sąmoningas ir suprasti, kad vairuodamas didesnę dalį protinio pajėgumo turi skirti svarbiausiam dalykui“, – pabrėžė pašnekovas.
J.Dereškevičius pateikė pavyzdį iš savo praktikos, kai lenktynininko karjeros pradžioje dirbo su Ramūnu Čapkausku. Treniruotės dažnai vykdavo Kačerginės Nemuno žiede ir ryšiui su vairuotoju palaikyti būdavo naudojamos radijo ryšio stotelės.
„Trasos ratą, t.y. 3,5 km atstumą, sportininkas įveikdavo viena sekunde lėčiau, jei aš ką nors pranešdavau radijo ryšiu. Nors jis pats net neatsakydavo, tik klausydavo manęs“, – pasakojo treneris.
Geriau būti realistu
Taigi net lenktynininkas, blaškomas kalbų, negali susikaupti. Anot J.Dereškevičiaus, įgydami patirties profesionalūs sportininkai išmoksta geriau paskirstyti dėmesį, tačiau paprastam vairuotojui bet kokia su vairavimu nesusijusi protinė veikla labai trukdo.
Mokslo tyrimais įrodyta, kad bet kokia papildoma intelektinė veikla vairuotojo reakcijos laiką pailgina mažiausiai 20 proc.
Anot trenerio, paveikti šiuolaikinio gyvenimo tempo kai kurie žmonės netgi nesusimąsto, kad vairuoja agresyviai. Jie susitelkia į viena – kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą.
J.Dereškevičius sakė, kad atsakingiau į vairavimą paprastai žiūri išsilavinę ir aukštesnes pareigas einantys žmonės. Anot jo, darbe tenkanti didesnė atsakomybė dažniausiai persikelia ir į kitas gyvenimo sritis. Įskaitant vairavimą.
„Dažnai tokie žmonės vadovaujasi požiūriu, kad gyvenimas yra gražus, tačiau pilnas pavojų. Jie stengiasi visose situacijose išlikti budrūs, nes kitu atveju negali būti tikri, kaip į nenumatytą situaciją reaguos jų smegenys“, – dėstė pašnekovas.
Anot trenerio, pernelyg optimistiškai nusiteikusio žmogaus, manančio, kad nieko bloga nutikti kelyje negali, reakcija bus labai neprognozuojama. Tuo metu spontaniški budrumą visuomet išlaikančio realisto veiksmai bus kur kas tikslesni.
„Nors galbūt daug metų nesi patyręs avarijos, privalai būti pasirengęs bet kam“, – pabrėžė J.Dereškevičius.
Neišvengtų tik meteorito
Jis pažymėjo, kad 99 proc. eismo įvykių nutinka dėl paties vairuotojo kaltės. Dėmesingas ir budrus žmogus visuomet pastebės pavojų. Treneris pateikė vieną labai iliustratyvią išimtį.
„Mokymuose savo klausytojams dažnai sakau, kad jei iš viršaus nematomas galinio vaizdo veidrodėliuose automobilio galo link atskrietų meteoritas ir trenktųsi į stogą, tik tokiu atveju vairuotojas nebūtų kaltas“, – juokavo treneris.
J.Dereškevičius pažymėjo, kad visais kitais atvejais pats žmogus turi suprasti, kaip tinkamai paskirstyti dėmesį. Kiek jo skirti pačiam vairavimui, kiek aplinkai stebėti.
Vertėtų prisiminti, kad vienokios koncentracijos reikia 30 km/val. zonose, kuriose neviršijant greičio automobilį sustabdyti bus paprasta. Visai kitokia situacija gatvėse, kuriose greitis ribojamas iki 50 km/val., tačiau visi nesilaikydami saugaus atstumo lekia 70 km/val.
„Nesvarbu, kad aš buvęs lenktynininkas, o ir dabar nuolat dirbu su sportininkais, – pasitraukiu iš tokios kolonos ir pasidarau sau saugų atstumą. Kad nepatirčiau nereikalingo streso, bent jau priekyje turiu turėti pakankamai erdvės“, – apie vairavimo įpročius pasakojo treneris.
Jis nevengia sumažinti greičio, kad iš paskos važiuojantis automobilis galiausiai jį aplenktų. Pašnekovas sakė, kad matydamas vieno metro atstumu iš paskos sekančią transporto priemonę jaučiasi lyg įkalintas.
Mat žinodamas, kad kitas vairuotojas tikrai nesuspės laiku sureaguoti, yra priverstas galvoti ir už jį.
Abipusės pagarbos stoka
Kaip pavojingiausią pėsčiųjų grupę J.Dereškevičius išskyrė jaunimą. Galbūt ne visuomet tai darydami sąmoningai jie meta iššūkį vairuotojams, nori patikrinti jų reakciją ir drąsą. Ypač jeigu pėsčiųjų yra ne vienas, o visa grupė.
Treneris viliasi, kad visi eismo dalyviai – tiek važiuojantys automobiliu, tiek ir žingsniuojantys gatve – ims labiau vieni kitus gerbti.
Anot jo, nevertėtų priekaištauti vyresnio amžiaus žmonėms, kurie dėl prastesnės sveikatos būklės įsmeigę akis į žemę lėtai žingsniuoja per perėją. Vairuotojams tereikia būti tolerantiškiems, ir visi pėstieji ramiai, be streso pereis gatvę.
Kalbėdamas dėl informacijos apie saugaus eismo kultūrą sklaidą J.Dereškevičius paminėjo, kad atsakingą elgesį kelyje skatinantys siužetai televizijoje turėtų būti rodomi tuo metu, kai auditorija yra didžiausia.
Anot trenerio, juose galėtų būti primenami eismo dalyvių tarpusavio santykių klausimai.
