„Kolegos – geranoriški. Dar taip nebuvo, kad ko nors paklausus ar paprašius pagalbos kas nors pasišaipytų“, – patikino vilkiko-šaldytuvo ratus po Skandinavijos šiaurę sukanti Greta.
Apie paslaugumą kelyje ir tai, kodėl ankstesnius darbus iškeitė į tolimųjų reisų vairuotojo profesiją, kalba ir Evelina, vilkiku vežiojanti gėles po daugybę valstybių.
Į įkalnes – su „katės nagais“
„Iš Norvegijos važiuosiu į Švediją, iškrausiu prekes, pasikrausiu kitų, o tada – į Radviliškį“, – tuo metu, kai spalio 25-ąją kalbėjomės su 23 metų Greta Bulovaite, jai iki namų dar buvo likusios kelios dienos kelio.
Keltu iš Klaipėdos uosto – į Švediją, iš jos – šiaurinė Novegija, o tada, pasikrovus kelias tonas šviežios lašišos, kursavimas tarp įvairių žuvies užsakovų Skandinavijoje. Štai toks buvo pirmasis jos maršrutų žemėlapis kitapus Baltijos jūros.
G.Bulovaitė vilkiko vairuotoja dirba nuo šių metų liepos, taigi jos patirtis, gavus C, CE kategorijos vairuotojo pažymėjimą, tesiekia keturis mėnesius. Į pirmuosius du reisus ji važiavo kartu su savo tėčiu – vairuotoju profesionalu, o į trečiąjį rugsėjo pabaigoje išvažiavo savarankiškai.
Nėrė ten, kur sunkiausia
Kaip tai įmanoma, gerai nė neapšilus kojų, su prekėmis nusidanginti į pačią Norvegijos šiaurę?
„Žinoma, kad pati pradžia buvo sunki. Bet žinau ir tai, kad pirmaisiais metais sukaupta patirtis taps atrama visam laikui – kad po Skandinavijos bus paprasta gabenti prekes po Europą.
Taigi jau dirbu viena, pati privalau priimti bet kokius sprendimus. Prisipažįstu – labai bijojau žiemos kelio. Ir šiaurinėje Švedijos dalyje, ir Norvegijos bei Suomijos šiaurėje keliai yra baisūs, daug kur padengti ledu“, – atsakė Greta.
Sunkoka įsivaizduoti ją, 23-jų metų merginą, vis ilgesnės tamsos gaubiamoje Skandinavijoje besiropšiančią į vilkiko kabiną bei iššokančią iš jos tada, kai nugabena krovinius į užsakymo vietą arba kai tai padaryti priverčia aplinkybės.
„Džiaugiuosi tuo, kad per tą laiką, kiek važinėju, neprireikė kviesti „Viking“ pagalbos kelyje tarnybos. Prireikus – sustoju aikštelėse, pabandau pati įveikti problemą, o jei nepavyksta – klausiu kitų vairuotojų.
Buvo atvejų, kai supratau, jog ledu „neįlipsiu“ į kalną – kad reikia uždėti ant ratų grandines su „katės nagais“. Norvegijoje ties įkalnėmis yra įrengtos aikštelės sunkvežimiais ir nurodyta, kad tai vieta grandinėms uždėti arba joms nuimti“, – pasakojo G.Bulovaitė.
Apskritai Norvegijos šiaurinėje dalyje nuo spalio 15-osios draudžiama važinėti su įprastomis padangomis – jos turi būti dygliuotos, vilkikų vairuotojai privalo turėti ir pilnus grandinių komplektus.
„Štai dėl to dabar esame darbdavio kviečiami namo, kad kaip reikiant pasiruoštume žiemai. Už reikalavimų ignoravimą Norvegijoje skaudžiai baudžiama, o jei padangos netinkamos, apskritai vilkikai neįleidžiami į šalį.
Be to, savo kailiu patyriau, kaip svarbu „apauti“ sunkvežimį. Grandinės lyg katės nagais kabinasi į ledą. Ir, nors greitis nedidelis, į kiekvieną įkalnę pavyksta saugiai pakilti“, – sakė pašnekovė.
Turi ir kirpėjos diplomą
Greta yra baigusi Šiaulių profesinio rengimo centrą – mokėsi kirpėjos amato. Tačiau tai, ko jame išmoko, netapo pragyvenimo šaltiniu.
„Labai norėjau tapti vairuotoja, bet gyvenimo aplinkybės iš karto neleido to mokytis.
Mačiau, kaip vairuotoju dirba tėtis, kuris mane su jaunesne seserimi ne kartą buvo pasiėmęs į reisus Europoje. Mane tai žavėjo.
Apskritai man buvo smalsu, kaip gali žmonės suvaldyti tokias milžiniškas mašinas. Ar už juos tai padaro robotai? Kai pati atsisėdau už mokomojo sunkvežimio vairo, supratau, kad joje nėra jokių robotų. Užtat, kai mašina paklūsta, apima euforija“, – kalbėjo Greta.
Siekdama tikslo, ji „kapstėsi“ – ieškojo informacijos ir atrado Užimtumo tarnybos kursus jaunimui, rengiamus pagal programą „Atrask save“.
„Man buvo ypač patraukli viena sąlygų – buvo galima pačiai susirasti įmonę, kuri sutiktų priimti į darbą finansuojant Užimtumo tarnybai. Tokiu atveju aš galėjau iš karto laikyti egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti.
Skambinau į kelias didžiąsias transporto įmones, kurios anksčiau skelbėsi priimančios patirties dar neturinčius vairuotojus. Bet pandemija pakeitė situaciją – jos nebegalėjo priimti mokinių.
Tuomet išdrįsau paprašyti, kad tėtis paklaustų savo darbdavio – o gal būčiau ten reikalinga? Taip atsidūriau Panevėžio transporto įmonėje „Freiras“. Jos direktorius priėmė išskėstomis rankomis, o tėtis mane palydėjo į du pirmuosius reisus“, – štai taip savo atkaklumo vaisiais pasidalino Greta.
Kelyje ji jaučiasi saugiai ir dėl to, kad gerai moka ir anglų, ir rusų kalbas. „Dėl to man drąsu, – patikino mergina. – Kolegų, kurie vairuoja vilkikus lietuviškais ar estiškais numeriais, pagalbos paprašau rusiškai – taip, kaip jie ir kalba.
Žinau ir tai, kad kelyje prireikus sudėtingesnės pagalbos specialią tarnybą galėsiu išsikviesti angliškai“.
Vilkikas nebūna tuščias
Greta vairuoja vilkiką su puspriekabe-šaldytuvu, kuri niekada nebūna tuščia. Išvykstant iš Lietuvos į puspriekabę dažniausiai pakraunama baldų. Iškrovus juos Norvegijoje, pakraunamos dėžės žuvies. Švedijoje žuvis pakeičiama mediena arba kitokiomis prekėmis. Tada vėl grįžimas į Norvegiją, vėl – žuvys, mat Skandinavijoje leidžiama į puspriekabes-šaldytuvus krauti ne tik maistą.
O gal galima tų gabenamų lašišų nusipirkti ir parsivežti namo?
„Ne, nėra tokios galimybės. Tačiau galima vežtis tai, ką pats sužvejoji. Tėtis mane to išmokė – Norvegijoje žuvys nepaprastai didelės. Labai smagu milžinišką lašišą ištraukti iš vandens“, – net ir tokios – kitokio poilsio patirties jau suskubo įgyti Greta.
Ji patyrė ir tai, koks stiprus kelyje yra namų ilgesys. Per dabartinį reisą jai pavyko su tėčiu susitikti kelyje. Jis dukrai paskambino, kai ši į Norvegiją buvo ką tik įvažiavusi iš Suomijos, o pats kaip tik traukė priešinga kryptimi.
Tai buvo nepaprastas judviejų apsikabinimas, trumpam ištirpinęs namų ilgesį.
Emocijos apskritai yra nuolatinės Gretos palydovės. Ji daug fotografuoja – kelyje atsirandantį nuovargį netrunka išblaškyti besikeičiantys įspūdingos gamtos vaizdai.
Jos netrikdo nė tai, kad, nuvežus krovinius į vietą, kartais reikia pačiai persėsti ant autokrautuvo ir paletes su prekėmis iškrauti iš puspriekabės.
Netrikdo ir tai, kad sunkvežimis kelionėje tampa ir virtuve, ir miegamuoju, o kartais – ir „vonios kambariu“.
„Reisuose miegu mašinoje – užsirakinu, užsitraukiu užuolaidas, pasigaminu valgyti ir ilsiuosi. Nusiprausiu degalinėse, bet būna atvejų, kai ir parą kitą tenka be dušo išsiversti. Turiu vandens mašinoje, prireikus jį panaudoju. Tikrai nėra taip baisu, kaip iš šalies gali atrodyti“, – patirtimi pasidalino Greta.
Sunkvežimiuose – ir gėlės
Gėlės – prekybos centrams, gėlės – jų aukcionams. Pastaruoju metu būtent jas vilkiku gabena 26 metų tauragiškė Evelina Bandzinaitė.
„Mano reisai jungia Olandiją, Vokietiją, Daniją, Švediją. Kartais gaunu užduotį jas nuvežti į Norvegiją arba Angliją“, – darbinių kelionių kryptis nurodė Evelina.
Ji taip pat yra iš tų žmonių, kurie savo vaikystės svajones sugeba paversti realybe. „Mačiau, kaip šis darbas atrodo iš arti, kadangi mano tėtis vilkiką vairuotoja jau 16 metų.
Žinojau ir tai, kad tai nebus lengviausias pasirinkimas, tačiau svajonė niekur nedingo. O ir tėčio draugas, matydamas mano užsidegimą, visada paskatindavo to mokytis. „Pabandyk, – sakydavo. – Juk nieko neprarasi“. Štai ir pabandžiau“, – Evelina pasidžiaugė tuo, kad artimieji negesino jos troškimo.
Baigusi vidurinę mokyklą ši mergina padirbėjo Anglijoje, grįžusi į gimtinę porą metų darbavosi padavėja restorane.
„Suvokiau, kad nenoriu tokio darbo dirbti visą gyvenimą, kad tai – ne man. Štai todėl ir nutariau nebeignoruoti to, į ką linko širdis – pradėjau lankyti kursus C,CE vairavimo kategorijos pažymėjimui gauti. Ir ėmiausi darbo, kuris man patinka.
Susirasti jį tikrai nebuvo sunku, atvirkščiai, darbas manęs jau laukė, tik reikėjo vairuotojo pažymėjimo“, – štai taip apie motyvą, padėjusį apsispręsti, kalbėjo Evelina.
Nebėga nuo pokyčių
Užimtumo tarnybos duomenimis, pernai persikvalifikavo ir tapo tolimųjų reisų vairuotojomis 35 moterys. Šiemet per devynis mėnesius tai jau padarė 19.
Iš 2020-aisiais įgijusių C,CE kategorijos vairuotojų pažymėjimus 12 buvo jaunesnės nei 29, šiemet tokio amžiaus – 7.
Ankstesnę profesiją į vairuotojų atitinkamai pakeitė 12 ir 3 vidutinio amžiaus (45-54 metų) moterų.
Vyresnio amžiaus (55-64 metų) tai padarė dvi moterys.
