Vilniuje 37 proc. gyventojų į darbą keliauja pėsčiomis ar dviračiais, Kaune – tik 17 proc., todėl Kaunas bendrame sąraše atsidūrė 388-oje vietoje šalia Taibėjaus (Taivanas), Sofijos (Bulgarija) ir Stokholmo (Švedija).
Vilniui atiteko 142-oji vieta, o netoli Lietuvos sostinės – Malmė (Švedija), Oslas (Norvegija), Tokijas (Japonija) bei Barselona (Ispanija).
Kaimyninių šalių miestai pasirodė ne ką geriau – Ryga (Latvija) užėmė 357-ą, Talinas (Estija) – 393-ią, o Varšuva (Lenkija) – 358-ą vietą. Tikru išsišokėliu Baltijos šalyse galima pavadinti Tartu (Estija) miestą, kuris atsidūrė net 57-oje vietoje.
Vis dėlto Tartu – tai ne Kaunas. Kuo miestas mažesnis, tuo jame judėti pėsčiomis lengviau. Varėnoje turbūt 90–95 proc. vietos gyventojų į darbą eina pėsčiomis.
Netikėti rezultatai? Visai ne. Bent jau Kaune 17 proc. darbo vietą pėsčiomis ar dviračiu pasiekiančių žmonių – labai didelis skaičius.
Nėra jokio pagrindo tyrimo autorių kaltinti objektyvumo stoka, tačiau norint susidaryti tikrovišką paveikslą, trūksta kai kurių paaiškinimų.
Tikrai nėra abejonių, kad maždaug pusmetį, šiltuoju metų laiku, kelis kartus išauga dviračiu važinėjančių ar pėsčiomis vaikščiojančių žmonių skaičius. Net skirtingu metų laiku surengus apklausą, galima tikėtis skirtingo rezultato.
Dar reikėtų susitarti, kokį gyventoją galime vadinti žmogumi, kuris pasiekti darbą vietą renkasi visiškai ekologišką kelionės būdą. Ar tai reikia būtinai daryti kiekvieną dieną, ar užtenka vieno karto per savaitę?
Nežinia, ar dviračiams galima prilyginti elektrinius paspirtukus ir kaip jie buvo vertinami tyrimo metu.
Vilniečių persvara prieš kauniečius stebina dar mažiau. Sostinės gyventojams išties patogu nužingsniuoti iš kur nors Naujamiestyje esančio lofto iki Neries pakrantėje įsikūrusio biurų pastato arba vienos iš šimtų valstybinių įstaigų.
Spūstys pagrindinėse sostinės transporto arterijose susidaro tokios didelės, kad kartais išties greičiau ir paprasčiau kelionės tikslą pasiekti einant pėsčiomis, o ne beprasmiškai leidžiant laiką prie automobilio vairo.
O ką daryti Romainiuose ar Eiguliuose gyvenančiam kauniečiui, kuriam reikia pasiekti darbo vietą Kauno laisvojoje ekonominėje zonoje arba Ateities plente? Visos komercinės įmonės, kuriose dirba didžioji dali kauniečių, veikia miesto pakraščiuose. Nepadės nei dviratis, nei paspirtukas.
Prievarta ištraukti gyventojus iš asmeninių automobilių – nevykęs sumanymas. Tokia veikla neturėtų užsiimti nei politikai, nei darbdaviai, nei teisuoliais pasiskelbę visuomenininkai. Nemažai žmonių darbe ir taip patiria nemažai streso, tai bent jau kelionė pirmyn ir atgal neturėtų sukelti neigiamų emocijų.
Dėl didelių rinkliavų Kauno centre gerokai sumažėjo transporto priemonių, tačiau nematyti gausybės pėsčiomis kulniuojančių jų vairuotojų. Tiesiog jie pasirinko važiuoti į kitą vietą, jeigu tik turėjo pasirinkimą.
Vienintelė tikrai visavertė alternatyva asmeniniam automobiliui – patogus viešasis transportas. Įsitaisius patogioje sėdynėje, nebaisūs nei žiemos šalčiai, nei rudeninis vėjas. Nors reikia nužingsniuoti iki artimiausios stotelės, automobilį kartais tenka palikti dar toliau.
Didžiausias kauniečių noras – kad naudotis viešuoju transportu būtų patogiau. Nors Kaunui pavyko atnaujinti autobusų ir troleibusų parką, jų judėjimo dažnis, greitis bei maršrutai netenkina visų keleivių poreikių.
Drąsiausi atsargiai pasvajoja, kad galbūt po kelerių metų galės išbandyti greitąjį tramvajų, kuris kainuotų labai brangiai, tačiau išspręstų didžiąją dalį keleiviams kylančių nepatogumų. Tam reikia tik ryžtingo miesto valdžios sprendimo. Bet juk Kaunui reikia naujo didingo projekto.
